Ne, nesitikėkite, kad tiksliai į lietuvių kalbą išvertėme pavadinimą "Mag v zakone", nes tai - labai "rusiškas" terminas, nors, kita vertus, tai ne pagrindinis dalykas, net jeigu norime apžvelgti vieną iš naujausių ir, nepabijosime to teigti, geriausių Henry Lion Oldie romanų.

Oldžiai mėgsta kurti - perkurti pasaulius. Kas gi šįsyk tapo jų plunksnos objektu? Pirmuosiuose puslapiuose kažkoks impozantiškas generolas nugalabija musę ir prabyla kalba, kuri mums labiau pažįstama iš anekdotų apie poručiką Rževskį arba "Sibiro kirpėjo". Taigi, sveiki atvykę į XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Rusijos imperiją! Kas gi ten dedasi naujo, nežinomo iš trumpo VKP(b)istorijos kurso? Ogi stebuklai - tikrąja prasme - į nykias Sibiro platumas, atbuvę katorgą, ištremiami du aukščiausio rango magai - pikų bartukas čigonas Drucas Arkliavagys ir kryžių dama grafienė Rašelė Altšuller. Atrodytų, čia ir pasibaigs jau nejaunų kriminalistų gyvenimas - tarp amžinai apgirtusių kaimiečių, priekvailių kaimo bernų, kur net pirklys, nors ir perkantis rojalį, bet susidėjęs su girių plėšikais. Tik štai likimo šypsnys - atrodytų, beviltiškoje neviltyje į jų delnus, trokšdami geresnio gyvenimo, deda rankas du krikšto vaikai: Fiodoras ir Aliona. Užsidega sutarties ugnis, vėl prasideda amžinasis mokytojo ir mokinio ratas, kur jis nuves keturis bejausmiu likimu susietus klajūnus? Neturime nė mažiausios teisės toliau jums tai atskleisti!

Skamba pretenzingai, tačiau, abiejų apžvalgininkų vieninga nuomone, šiame kūrinyje vaizduojamasis Oldie talentas pasiekia beveik mistines aukštumas. Gali tik stebėtis savo pojūčiais: beveik su fiziniu skausmu jauti Sibiro gūdumos (toks puikus žodis - gluš' ) beviltiškumą, šaltį, klaikumą ir tuštumą, regi pusiau nuskustą grafienės galvą ir jos ištiestus pirštus virš rojalio klavišų; tarsi užuodi Krymo turgaus kvapus ir akys vos pakelia čigonų taboro apdarų margumyną; jauti virš minios, atėjusios susidoroti su magų išperomis, kylantį adrenalino debesį ir girdi bepročio klyksmus…

Knygoje galima rasti labai, labai daug. Pirmiausia, puikų nuotykinį siužetą, beveik visą laiką kybantį didžiulės įtampos taške - nesvarbu, ar tai būtų bėgimas nuo persekiotųjų, ar pietūs prabangiame restorane. Taip pat įdomu, kad bendrai romano tempas yra pakankamai lėtas, įvykiai nelipa vienas ant kito, šiuo bruožu galime rasti panašumų su M.Waltari knygų stiliumi. Tie, kas įpratę matyti giliau, nei nuotykiai, ras vykusiai individualizuotus herojų paveikslus, sudėtingas žmogiškąsias problemas; kai kurie "rimti" kritikai šioje knygoje netgi įžiūri mažo žmogaus maištą prieš sistemą…

Deja, vieno dalyko nerasime - optimizmo. Nuo pat pradžių ir visą laiką herojus yra įsiurbusi tokia aplinkybių pelkė, kad net ir aukščiausiuose "gerosiose vietose" jaučiasi pavojaus, nevilties prieskonis, tad nekeista, kad nėra ir laimingos pabaigos, nors ji ir netragiška…

Matyt, šią pesimistinę nuotaiką diktuoja ir patyliukais, antrame plane, bet nuolatos, skambanti mintis, kurią supaprastintai galima būtų išsakyti "Viskas prastėja..." Paprasti žmogeliai, magais tampantys pagal sutartį visuomet yra vos vos silpnesni už savo mokytoją. Tarsi darytum dokumento kopiją prastu dauginimo aparatu. Kopija prastesnė už originalą. Kopijos kopija - dar prastesnė… Tai tema, nuskambanti Oldie kūryboje ne vieną sykį - tai, kas lengvai ir be vargo ateina, negali būti tikra vertybė. Iš tiesų - kodėl daugumoje fantasy kūrinių magai - seni ir sukriošę? Tai visai logiška - tam, kad taptum galingu magu reikia mokytis ilgus metus, paaukoti tam tikslui beveik visą savo gyvenimą. O čia… sutartis ir - viens, du - tu jau magas. Nors ir prastesnis už savo "krikštatėvį". Galbūt todėl tikros laimės neatneša ir netikėta "dviguba sutartis", sumaišiusi visas kortas ir suteikusi naujai iškeptiems magams ypatingų galių…

Dar vienas įdomus momentėlis: viena iš pagrindinio herojaus pravardžių - "kuznec iz Wilno", tačiau kažkodėl tuometinis Rusijos imperijos miestas Kovno yra vadinamas Kaunas, įdomu, kas gi galėjo nulemti tokį autorių pasirinkimą, ar tik ne pažintis su vienu Lietuvos fantastu?

Genialu!