Herta Matulionytė „DEMONAS MUFIKAS“
Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2002-10-04
Apie knygą: Kažkodėl man rodos, kad rašyti vaikams yra sunkiau negu suaugusiems - juk reikia įtikti tiems, kuo tu nebesi, į ką tu žiūri jau labiau kaip į stebėjimo objektą, jų problemas tu vertini visai kitaip. Bet jeigu pavyksta - tau ploja ir mažyliai, ir dičkiai, nes mažyliai džiaugiasi savu herojumi, o dičkiai kraipo galvas ir murma: "na ir kaip sugebėjo taip įsijausti į vaiko pasaulį?" O H. Matulionytė tai moka - patikėkite, jau "Žaidimo valdovas" rodė, kad galbūt turėsime savą močiutę Astridą, dabar abejonių beveik nebeliko.
Taigi, apie ką tas "Demonas Mufikas" (Pavadinimą, žinoma, autorė buvo sugalvojusi kitą, bet leidyklos tos leidyklos)? Ogi apie daug ką - berniūkščius, sunkiai atsirandančią draugystę, nuotykius, burtus, pasiaukojimą, t.y. apie tai, kas svarbu visiems ir kiekvienam. O siužeto užuomazga paprastutė: į Manto klasę ateina naujokas Žydrius. Berniukas ne tik keistokas savo tylumu, uždarumu, bet ir vargiai gyvenantis: jam močiutė, nors ir labai mylinti anūką, gimtadienio proga tesugeba padovanoti dėvėtus džinsus. Tik nenaudėliai klasiokai nežino, jog Žydrius turi dar ir kitą pasaulį, kur jis - baltųjų magų karaliaus sūnus. Tačiau šie pasauliai nebendrauja, o tik saugo, kad iš vieno į kitą nepraspruktų… demonai! Bet vienas, žinoma, prasprunka ir tada prasideda kai kas nepaprasto, krrraupaus ir pavojingo… KAUNUI!
Knygutė parašyta tiesiog fantastiškai. Skambiai, smagiai, įtraukiančiai. Na, vaikiščiai ten, žinoma, nesikeikia, bet argi ir mes keikdavomės, stebimi tėvų? Autorė sugeba išlaikyti įtampą, nepaleidžiančią iki pat atomazgos, kuri sklandžiai užbaigia siužetą. Dar kas mane sužavėjo - tai kerštas skriaudėjams. Vajetau, kaip šioje vietoje buvo lengva padaryti "OMEN LT for KIDS", bet H. Matulionytė nuėjo kitu keliu ir šlovė jai už tai! Nežinau, kaip kitiems, bet man "Demonas Mufikas" pasirodė daug įdomesnis bei smagesnis už visus iiiiilgus ir išpūūūūūstus "Harius Poterius".
Apibendrinu - tai puikus, gaivus, šiltas ir protingas kūrinėlis, kuriame vaikas ras pašėlusį nuotykį ir tikrus draugus, neįkyrių pamokymų, o suaugęs - tai, kuo žavi vaikystė: lengvumą, problemų tikrumą ir nuoširdumą.
Puiku!
>bei smagesnis už visus iiiiilgus ir
>išpūūūūūstus "Harius Poterius".
Tai gal jau pulti ieskoti verteju ir leideju, kurie apsviestu pasauli lietuviskuoju sedevru?
O neskaites as komentuoju tik to - kaip jis ten vadinasi, uzmirsau - "Genoma", nes to autoriaus genialumas net per balas perskrenda.
<Beje, rasydamas "geda" teturejau galvoje "Demona Mufika", o ne visa lietuviu fantastika, jei kas taip suprastu is konteksto...>
Supratau, iš tiesų, neteisinga būtų gėdinti Lietuvos fantastiką už tokius kūrinius kaip "Tamsa"
Naturalla non sunt turpia :)
Kodel geda? Todel, kad esant lietuviskoje fantastikoje ir vaiku literaturoje kuriniu, kurie gal ir butu palyginami su Hariu Poteriu, su juo lyginima labai labai vidutiniokiska knygute... Bet, kaip sakoma, su skoniu nepasigyncisi.
Moralas: nereikia labai kelti vienos knygos i padanges ir maisyti su zememis kitos. Abi turi trukumu ir netrukumu ;)
Saimshe, aš ilgai galvojau - ar tai nėra lietuviška Harry Potterio interpretacija, ir vis dėlto, "Mufike" nueita kitu keliu. Pirmiausia - pasaulių santykiai. Mufike jie uždari, Poteryje - sąveikaujantys, kur magų pasaulis tarsi dominuoja virš įprastinio. Be to, Poteryje visos Hario problemos išsprendžiamos su magija, o Mufike, kas yra labai gerai, Žydrius būtent atranda draugus ne tik stebukliniame, bet ir realiame pasaulyje. Demono veikimas - irgi labiau aplinkybių rezultatas, o ne ypatingų, tikslingų Žydriaus galių.
Aišku, lyginti nėra labai tikslu, tačiau Mufiką lygiai taip pat buvo galima apipinti krūva detalių, perkrauti aprašymais ir t.t. Gi dabar autorė privalėjo koncentruotis į veiksmą ir, svarbiausia, išbalansuoti mažoje apimtyje. Jai tai pavyko. Hau.
Antra, jei esi perskaites bent pussimti knygu, tai paraleles su naujai perskaityta visada atrasi. bet kokiu atzvilgiu.
"galbut turesime sava mociute Astrida, dabar abejoniu beveik nebeliko..."
o kas tada bus senelis Dzonas Ronaldas Ruelas?
Del pasauliu. Taip, Matulionytes ideja labiau primena "Vaiduokliu medziotoju" pasauli nei Rowling. Bet velgi - kuo vienas variantas blogesnis uz kita? Zydrius susiranda draugu realiame pasaulyje, kas yra geriau pedagoginiu bei psichologiniu atzvilgiu? Bet kiek yra knygu, kuriose draugai "isvaizduojami"? Kad ir tas pats Karsonas. Puiku, kad vaikai padrasinami, kad galima susirasti tikru draugu ne svajonese, bet vaikai megsta ir pafantazuoti. Tad vis dar nesuprantu, Justinai, kuo Matulionytes knyga yra smarkiai geresne uz Rowling
Susitarkit kada ir sykiu pas mane ant stogo - i svechius.
O as ir nerasiau, kad jis isgalvotas. Rasiau, kad isivaizduotas. Zinote, kas buna, kai vaikai pradeda kartu ka nors isivaizduoti? Arba kad ir po viena?
Ar Klia nori pasakyti, kad Mazylio ir jo draugu pasaulyje Karlsonas toks pat realus/gyvenimiskas/zmogiskas, kaip ir Mantas Zydriaus?
Na, o grįžtant prie pasaulių santykio, Poteris - grynas eskapizmas. Herojus išsprendžia savo problemas pabėgdamas (net nepabėgdamas, o nukeliamas) į kitą pasaulį. Mufikas šiuo pjūviu yra sudėtingesnis - herojaus problemos anaiptol neišsisprendžia pabėgus, iš kito pasaulio ateina ne kažkokia ypatinga galia, kuria galima šį pasaulį pakeisti ir baigti savo vargus, problemos sprendimo reikia ieškoti čia ir dabar, tam ir atsiranda draugai.
O Mufike is kito pasaulio ateina Mufikas. Ir kaip koks Karlsonas valgydina savo seimininka skanestais, nugvelbtais is Maximos
Beje, tesiny turetu atsirast kokia nors strazdanota bendrazyge arba uzkereta karalaite, nes moteriskiu mazoka.
K.
K.
Visuose kuriniuose prie heroju yra "puikiosios"
damos,bendrazyges ir t.t.,aisku,kartais (hm, daznai) per jas herojai netenka gyvybes, bet juk tam jie ir riteriai, o kuriniai turi baigtis kada nors ir kaip nors.
Vaikiskose knygose turi but abieju lyciu ryskus personazai , kad butu idomu skaityt visiems vaikams, kad but su kuo susitapatint, jei skaitai apie Ronja, berniukai gali susitapatint su Birku, kad kartu "dalyvauti" zygiuose ir pan. Nes as, vaikystej skaitydama , isivaizduodavau save kurio nors veikejo vietoj, o kadangi kol kas esu "tradicines" orientacijos, tai transvestavimasis i kita lyti netraukia.
O gal ,tamsta, aplamai nusistates pries moteris?
But faina, nes kartais as pagalvoju - o kam tu vyru reikia(prisimink amazones) , ypac kurie save kvailiais laiko( ir dar su sauktukais).
o dabar perskaičiau, beje, per porą valandų, tai ir pareikšiu:)
visų pirma, jei jau norima su kuo lyginti, tai jau greičiau su a.lindgren 'mio, mano mio' - ten veikėjas - nelaimingas berniukas našlaitis, jis patenka į stebuklingą šalį, kurios valdovas - jo _tėvas karalius_, kas jau tip-top. na, toliau įvykiai, aišku, klostosi skirtingai.
dėl 'mufiko'. taip, matosi, kad teko spraustis į tam tikrus apimties rėmus. nedaug paaiškinimų apie 'aną pasaulį', nesužinome, kodėl būtent ši giminė išskirta, kodėl vieni žmonės ten tie, kurie jau šitam numirę, o kiti šitam dar gyvi, kaip vyksta tas persikėlimas, - kūniškas susidvejinimas?, nėra santykių tarp juodųjų ir baltųjų magų eksplikacijos, nėra aišku, kas išvis per padarai tie demonai, kas iš to, kad grifas suko būtent milijonąjį ratą ir t.t. Grįžtant į šį pasaulį - neaišku, kurgi išvažiavo žydriaus bobulė per patį įvykių įkarštį. ieškoti kitam Lietuvos gale atliekamo saugotojo? ghm. jiems, atrodo, būtų daug paprasčiau ją susirasti patiems. bent jau aš įtariu, kad ji išvažiavo tik tam, kad nesipainiotų anūkui ir autorei po kojomis kai nereikia;)
toliau. vaikų santykiai. na, viskas gana paprasta, pakankamai įžvalgu ir pažįstama. nors man gal net būtų norėjęsi, kad buitiniam lygmeniui būtų mažiau skirta vietos, o magiškajam - daugiau.
aha, padaužų pamokymas. mmm, demonas aiškiai niekad neskaitė psixologijos vadovėlių, ką ten, net ir populiariųjų žurnalų:) jis nepamokė nei modesto, nei laimio, nei skirmanto. jis jų net nenubaudė. o tik pakišo kiaulę;) NES - jie visai nežinojo, UŽ KĄ jiems visa tai. jiems tos nelaimės - tik atsitiktinai nutikę dideli nemalonumai. su žydrium ar gero elgesio pamokėlėmis visai nesusiję;/
nepakankamai atskleistas reikalas, manau, su tuo, kodėl mufikas taip žmones pamėgo. vien dėl žydriaus, jo pasigailėjusio? (beje, baltųjų magų elgesys su demonais man pasirodė pasišlykštėtinas;/)
apibendrinant tai, ko čia nebuvo pasakyta, patvirtinu, kad tikrai nebloga knyga, ir nėr ko maivytis, tuo labiau, neskaičius; beje, už hertos 'žaidimo valdovą' man patiko labiau - gyvesnė, išbaigtesnė knyga, smagus demono paveikslas, bendravimo detalės. ir išvis, kiek dabar pas mus leidžiama liet. fant. lit-ros vaikams? a? tota-že
dėl kalbos - kažkur papiktnaudžiauta 'kontūrais', hmm, variu kaustyti stogai - ar stogus kausto??, ir galų gale žydrius mufiką išvadina 'geriausiu dalyku, kuris jam buvo nutikęs'. dalyku! negi negalėjo pasakyti 'draugas':}
o va anotacija siaubinga, siaubinga, tikrai ne herta tokią sugalvojo - kaip jums patinka: 'demonas mufikas - ištikimas žydriaus tarnas. priešingai, nei įprasta, demonas padeda ne tik žydriui, bet ir visiems geriems žmonėms. kaip viskas atsitiko, sužinosite perskaitę'. redakcijai nagus nudaužyt už tokias nesąmones:J
bet ką ten:]
Ar lauki tesinio?
Man irgi si knyga patiko! O tu pateik nors vienos tau patikusios knygos pavadinima, ka? Kokios nepatinka jau zinom, norim suzinot,kokios patinka.