Ką mes žinome apie 1932-uosius? Septyneri metai iki Antrojo pasaulinio karo, vieneri metai iki Dariaus ir Girėno skrydžio, vieneri iki Hitlerio atėjimo į valdžią. Mažoka, ar ne? Ir juk tai – apie artimą praeitį, o apie ją, kaip žinote, viskas sukataloguota, aprašyta, galima pasiskaityti ir daug, labai daug sužinoti. O ką mes žinome apie ateitį? Ne, ką apie ateitį galėjo nuspėti dar 1932-aisiais metais parašytas kūrinys? Nepatikėsite – daug, labai daug. Taip, klonavimas dar tik žengia pirmuosius žingsnius, daug kas jau šneka apie vartotojiškos civilizacijos moralinį ir net fizinį žlugimą, bet vis dėlto skaitant A. Huxley kūrinį negali nesistebėti – 1932-ieji, o niekas nepasenę.

Jeigu man būtų leista spėti, kuri visuomenė – G. Orwello ar A. Huxley turi daugiau šansų realizuotis, statyčiau už Huxley. Orwello sistema prašyte prašosi iššūkio, kovos, pasipriešinimo, pagaliau, ji pati neįmanoma be opozicijos, be priešo. A. Huxley sistema iš karto formuojasi be priešo, ir, pagalvojus, ji tikrai gali būti daug kam priimtina.

Vis dėlto, įdomioji knygos dalis yra ne pačios sistemos aprašymas, kuris, žinoma, jau dvelkia tam tikromis technologinėmis senienomis, bet šios sistemos ir žmogaus iš išorės – necivilizuoto krašto gyventojo – susikirtimas, naujosios sistemos ir klasikinių vertybių susidūrimas. Panašiai kaip ir „451 Fahrenheito“, čia labai gražiai pažaidžiama klasikinės literatūros, šiuo atveju – Šekspyro – kūrinių citatomis.

Kita vertus, autorius nepateikia aiškaus ar objektyvaus vertinimo – tai kuri sistema geresnė, ar toji, kuri leidžia žmogui jaustis amžinai laimingu, ar toji, kurioje ir ligos, ir senatvė, bet tuo pačiu – romantika, meilė, aistros. Tiesiog parodoma, kaip senasis žmogus nesupranta naujojo pasaulio, bet ar tai iš karto reiškia naujojo pasaulio blogį? Be jokios abejonės, 1932-aisiais metais Huxley mintys buvo be galo drąsios, neįtikėtinai novatoriškos, tad atsakymas būtų aiškus – taip, puikus naujas pasaulis – klaikus. Bet dabar daug kas jau virto realybe: seksualinių papročių laisvėjimas, ypač seksualinės revoliucijos metais (ką tai lemia– žr. M. Hoellbecq „Elementariosios dalelės“, kapitalistinio, vartotojiško gyvenimo būdo įsigalėjimas (kiek per shoppingus įsigyjama tikrai reikalingų daiktų?), smegenų plovimas ideologijomis (nereikia net ir A. Huxley siūlomos hipnopedijos – mokymo miegant) ir per massmedia . Tad ar mes tik negyvename tame puikiame naujame pasaulyje? Tiesa, mums iki šiol liko svarbiausias atributas – valios laisvė, pasirinkimo laisvė, bet ar ir ji kartais neatrodo tik iliuzija? O kiek mūsiškių norėtų pakartoti Cypherio iš „Matricos“ žodžius: „ man nesvarbu, šis kepsnys tikras ar iliuzija, bet aš norėčiau turėti… “? O jeigu pagaliau būtume priversti rinktis tarp prievartos visuomenės ir malonumo visuomenės? Norisi linkėti, kad tokių pasirinkimų daryti nereiktų, nors… Pamėk tai, ką privalai daryti. Nenori? O jeigu kitaip negalės būti?

Beje, iš literatūrinės pusės man ypač patiko Bernardo paveikslas – tokio netipiško „maištininko“ seniai nebuvau sutikęs. Matyt, per daug skaitau herojinės literatūros, bet ką darysi – naudojuosi proga, kol romantika dar nedraudžiama.

Somos paragaus žmogus ir šia diena sotus bus