Apie knygą: Jack McDevitt – Ieškotojas
Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972334
Puslapių skaičius: 384

Hugo ir Nabula nominacijos fantastinėje literatūroje dažnai man sukelia didesnį susidomėjimą nei jau žinomas rašytojo vardas. Ir tikrai galima pykti ant „Eridano“ leidyklos, kad paskutiniu metu tokios informacijos neberandame knygų nugarėlėje. Visų nominuotųjų ir apdovanotojų fantastų galvoje nesinešiosi, o ir ne kiekvienam norisi vargintis kiekvieną naują PFAFo leidinį šifruojant: kuo gi jis (ne)ypatingas.

Nors jau keturiolika kartų Nebula nominacijose paminėtas, mūsuose negirdėtas Jack McDevitt laisvai būtų prasprūdęs ir pro mano akis, jei ne laimingas atsitiktinumas dėl kurio kad ir vėliau apturėjau visai gerą laiką su 2006-ųjų Nebula laimėtoju, romanu „Ieškotojas“.

„Ieškotojas“ priskiriamas McDevitto „Alekso Benedikto“ serijai ir chronologine tvarka serijoje žymimas trečiu numeriu, bet čia nieko baisaus – turinys neturi jokių žymių sąsajų su pirmais dviem kūriniais. Čia panašiai kaip su „Plienine Žiurke“, kur veikėjas tas pats, bet serijos knygas galima skaityti belekokia tvarka.

„Ieškotojas“ istoriją pradeda nuo nedidelio plastikinio puoduko, kuris netyčia patenka į reliktų prekeivio Alekso Benedikto rankas. Su tuo puodeliu keliaujama toliau: per jo buvusių savininkų istorijas, nuosavybės peripetijas kol atkasama jau veik mitu tapusi istorija, kad puodelis yra iš žvaigždėlaivio „Ieškotojas“, prieš kelis tūkstantmečius palikusio diktatoriškas Žemės valdas ir leidusio ieškoti naujos vietos keliems tūkstančiams bendraminčių. Išskrido ir dingo, tačiau kažkas gi jį rado ir net puodelį iš ten parsivežė. Tas puodelis vertas milijonų, o jei pavyktų gauti iš ten kažko daugiau, tai, žinoma, piniginga ateitis užtikrinta…

Taigi, čia pagrindinis veikėjas – Aleksas Benediktas, prekiautojas antikvariniais radiniais, tik čia jie ne traukiami iš močiučių skrynių, o dažniausiai parsiboginami iš kosmoso platybėse užstrigusių, sugedusių, apleistų tarpžvaigždinių laivų, kurie mena didingą, tačiau jau užmirštą praeitį. Aleksui pagelbėja jo darbuotoja Čeisė, kurios lūpomis ir porinama visa istorija, tad šitame romane ji Aleksą kaip ir nustumia į antrąją vietą.

Gan keistoka buvo skaityti mokslinę fantastiką, kur pagrindiniu smuiku griežia moteris. Ne, čia ne dėl kokio antifeminizmo, tiesiog autorius-vyras šįkart nesusitvarkė bandydamas perteikti moterišką pasaulėžiūrą, nors ir futuristinę. Galima rasti priekaištų ir romano stiliui, kuris per daug smulkmeniškas, ištęstas nereikalingais pokalbiais, siužeto takų takeliais, į kuriuos neužsukus, nieko nebūtų prarasta, greičiau – laimėta; knygos pabaiga nuspėjama ir šabloniška. Trūko kažkokios kulminacijos, tačiau viso romano įtampa gana stipri, įsitraukus vis nesinorėjo knygos numesti.

Čia reiktų papostringauti ir apie romano stilių, kurį labiausiai tiktų įvardyti kosminiu trileriu. Jeigu nebūtų lekiojimų nuo žvaigždės prie žvaigždės, bendravimo su nehumanoidine rase, ateities po 10 000 metų vizijos, talpyklose „egzistuojančių“ mirusių kopijų (tokių labai primenančių patobulintus facebookus), tai būtų eilinis „žemiškas“, sąmokslo teorijomis ir paslaptimis apipintas, su visais būtinais tokiam žanrui naujausių technologijų, politinių niuansų ir detektyvinių žmogžudysčių atributais. Tačiau šįkart „Ieškotojas“ pateikė netikėtą, pagauliai skaitomą stilių hibridą, kuris nors ir neįsipaišys į mano geriausiųjų „nabulinių“ kūrinių gretas, tačiau Jacko McDevitto inicialai jau bus žinomi ir vertinami kaip puikios, vertos paskaityti fantastikos ženklas.

PS. O surinkimo klaidų šitoje kaip niekad daug.