Kas nežino didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio, bajorų vado Kisos Vorobjaninovo ir 12 kėdžių istorijos? O juk klausimas šiais laikais toli gražu ne retorinis. Tačiau rašant apžvalgą sunku orientuotis į nežinančius. Taip pat sudėtinga pasakoti apie knygą, nekreipiant dėmesio į TV ekranizacijas. Bent jau aš įvairius filmus apie 12 kėdžių mačiau anksčiau, nei prisigavau iki tekstinio šios istorijos varianto, ir ankstesnių įspūdžių jis neužgožė. Kad ir kaip nesinorėtų (tiesiog iš principo) to pripažint, kone visos klasikinės frazės suskambėdavo, tik prisiminus, kaip jos buvo ištartos filme. Beje, kartais tie patys dalykai, vaizduojami ekrane ir knygos puslapyje keldavo skirtingus jausmus: tarkime, senučių prieglaudos miegamajame užrašas vienam gale antklodžių "Kojos" pirmu atveju kėlė šypsnį, o antru - pasibjaurėjimą. Apskritai, anuomet populiari vadinamoji "socialinė kritika" čia dažnai pateikiama lakonišku grotesku, ir tai suteikia "sukčių romanui" juodojo, liūdno humoro prieskonį. Būtent tas realybės absurdas filme retušuotas.

Tačiau apžvelginėju vis dėlto knygą, todėl laikas grįžti prie jos. Tik ką daryti su citatomis? Kaip, pasakykit, cituoti šią klasiką lietuviškai, jei mano brangia gimtąja kalba ji neskamba! Beje, I.Ilfo ir J.Petrovo kalbą apskritai sunku pavadinti gražia, literatūriška; sakiniai - ypač dialogų - kapoti, tarsi negrabūs, netaisyklingi. Užtat personažai charakterizuojami dažnai būtent jų šnekos ypatybėmis. O personažai nepamirštami, - madam Gricacujeva ("Znoinaja ženščina, mečta poeta!"); žmogėdra Eločka ("chamite, Ernestulia"), Liapis Trubeckojus ("Gavrila šiol kudriavym lesom,/ Bambuk Gavrila porubal"), šauni modernaus teatro garsinės raiškos grupė - Galkinas, Palkinas, Malkinas, Čalkinas ir Zalkindas ("A Jolkina u vas net?"), besigainiojantis visai ne tas kėdes dvasiškasis tėvelis Fiodoras ("Pačiom opium dlia naroda?") ir t.t.

Romano idėja - apie kėdžių su kadaise jose paslėptomis brangenybėmis, po nacionalizacijos iškeliavusių įvairiais keliais, paiešką, priklauso J.Petrovo broliui, garsiam rašytojui V.Katajevui ("Baltuoja burė tolumoj", "Pulko sūnus"). Jam ir dedikuota knyga, nors apie tai, kas šis žmogus ir kokia proga pagerbtas, informacijos joje nerasime. Kaip ir išsamesnio straipsnio apie kūrinį, - pasitenkinama plačia anotacija. Atrodo, pats laikas pasakyti, kuo ypatingas šis, 2002 metų, leidimas. 1928 m. bendraautorių parašytas kūrinys pilnos apimties išėjo tik prieš keletą metų. Nemažai teksto anksčiau buvo išbraukta cenzūros. Palyginimui - 1986 m. "Vagos" išleistas romanas (vertė P.Cvirka, P.Laurinaitis ir P.Dirsė; trečias leidimas) buvo 316 p., o dabartinis - kone šimtu puslapių ilgesnis. Beje, maskviškiame 1987 m. leidime gale knygos įdėtas papildomas straipsnis apie skandalingą Vorobjaninovo jaunystę; lietuviai, matyt, nemanė, kad išversti ir įdėti jį svarbu. Taigi, humoristo J.Gimberio išverstas "Dvylikos kėdžių" romanas - pilniausia ir naujausia versija lietuviškai. Gaila, kad jame mes nerasime konkrečiai pažymėtų nei didesnių, nei mažesnių ištraukų, kurios skelbiamos tik dabar. Tiesa, galima klausti, ar viskas, kas kada nors buvo dėl politinių priežasčių iškupiūruota, dabar turi principinę literatūrinę reikšmę, tačiau juk yra toks dalykas kaip pagarba autoriams.

Kita reikalas, kad vertimas manęs nesužavėjo, - gal dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių, minėtų aukščiau, o ne vertėjo kaltės. Bet kiekvieno reikalas spręsti, ar "žiurstai", "liesa tribūna", "kūkuoti" ir pan. pretenduoja į sriautingus domkratus (J.Gimberio variante - veržlius), ar dar ne. Antra, prajuokino išnašų rašymo principas. Tarkim, žodis "nepas" išaiškinamas, verčiant abreviatūrą NEP - naujoji ekonominė politika. Ir viskas. Taškas. Gerbiami leidėjai, negi manote, kad skaitytojas, kuriam absoliučiai nieko nesako "nepas", supras jo reikšmę iš šio sauso "iššifravimo"? Kam papildomai aiškinti elementarius "komunalininkus" ar "galifė" apskritai nesuprantama. Užtat visai būtų įdomu sužinoti, ką turi omeny Benderis, pvz., kalbėdamas apie "Leichtveiso urvą", - bet deja, deja. Aišku, galima šias pastabas vadinti kabinėjimusi, tačiau juk visada norisi, kad knyga - tuo labiau žinoma - būtų kuo geresnės kokybės ir kuo vertingesnė skaitytojui.

Atiduok dešrą, kvaily! Viską atleisiu!