Kažkodėl šito pirmiausia paklausiau savęs, perskaičiusi erotinio meilės romano žanrui priskirtą Indrės Jonušytės knygą saldžiai gražiu viršeliu ir nemažiau saldžiai gražiu pavadinimu "Rožių sala".

Pasidarė šiek tiek liūdna, nes tikrai nebeturiu tokio jaunatviško romantizmo, nebejaučiu tokio skausmo ir tokios jausmų įvairovės, nebepatiriu tokių svaigių sielos (ir kūno) nuotykių, kokius išgyvena knygos herojė Rūta Tėja.

Drauge teko prisipažinti, kad visą laiką kiek iš aukšto žiūrėjusi į tokią literatūrą (ai, tie mergaitiški ir moteriški romanai), šį kartą paprastą ir sklandų pasakojimą apie jaunos lietuvaitės klajones po pasaulį, ieškant savo didžiosios, savo vienintelės meilės, skaičiau susidomėjusi. Man tai priminė savotišką šiandieninės dvidešimtmečių kartos dienoraštį, tylią ir jautrią išpažintį, netyčia išgirstą darganotos nakties vidury, jaukiai traškant židinio ugniai.

Jaunajai autorei pavyko išvengti tokioje lektūroje masiškai paplitusios banalybės ir paviršutiniškumo. Gal todėl, kad ji nesivertė per galvą ir nesinėrė iš kailio, norėdama kuo įmantriau papasakoti stebuklinę meilės istoriją. Jos istorija labai žemiška, konkreti, net pamokanti, o kartu įtikinama ir pakankamai suvirpinanti skaitytojų širdis. O gausios erotinės scenos nėra savitikslės ar neskoningos. Tiesiog toks dabar yra gyvenimas: intymus ir atviras, aštrus ir margas iki negalėjimo.

Indrė Jonušytė - drąsi mergina. Kažkodėl man atrodo, kad lygiai tokia pat kokio nors užsienio autoriaus verstinė knyga būtų iš karto atsidūrusi ant bangos, būtų sukėlusi nemažai pasipiktinimo ir diskusijų, liaupsių ir priekaištų. O ką jau tokio erotiško, originalaus ir pritrenkiančio galime parašyti mes patys? Bet juk galime.

Tarkim, "Rožių sala" įdomi ir tuo, kad, be jaudinamai aprašytų universalių, visuotinai eksploatuojamų meilės ir sekso temų, literatūriškai įprasmina šiandieninio Lietuvos jaunimo socialinę situaciją.

Didelė dalis to jaunimo ne iš gero gyvenimo blaškosi po pasaulį ir bando jį perprasti, bando pirmiausia sau jį pasiaiškinti, o po to kažkur kažkaip prisitaikyti, pagauti už uodegos savąjį likimą. Visa tai persipina su skausmingomis jaunatviškos meilės paieškomis, yra gana dramatiška ir lengvai atpažįstama.

Autorė, ko gero, kosmopolitė, kaip ir romano herojė, tačiau jas abi jaudina ir meilė tėvynei, gimtajam kraštui. Ilgesys, benamystė, nerimas niekur nedingsta. Jis yra visos knygos fonas, pamušalas, gerokai skiriantis ją nuo įprastos holivudinės istorijos.

Kita vertus, kažkas jau pastebėjo, kad "Rožių sala" kiek primena garsųjį "Seksą ir miestą". Tokia pat drastiška ir atvira pasakojimo faktūra, lakoniški pastebėjimai, nenuspėjami siužeto vingiai. Matyt, esame labai panašūs. Gyvename skirtinguose žemynuose, bet tuo pačiu metu. O kur dar globalizacijos įtaka, kur dar ore sklandančios idėjos, kur amžinas ir visuotinas troškimas - per kančias į žvaigždes?..

Kaip ir daugelis kitų žmonių, šiek tiek bijau rožių. Pernelyg puošnu ir tobula.

Todėl ir Indrės Jonušytės knygos pavadinimas mane kiek sutrikdė. Vėliau paaiškėjo: daug romano veiksmo vyksta Graikijoje, Rodo saloje. Šios salos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio "rožė" arba "erškėtrožė".

Maža to, antrasis Rūtos vardas Tėja graikiškai reiškia "deivę".

Tuomet pamaniau sau: su simboliais ir metaforomis autorė aiškiai rizikavo (nesunku būti apkaltintai komerciniu požiūriu), bet rezultatas - patrauklus ir motyvuotas (mažai arba visiškai neskaitantiems tokie savotiški "kabliukai" visai ne pro šalį, o daug skaitantieji turi kiekvienas savo supratimą apie "pelus ir grūdus"). Manau, kad su manimi sutiks tie, kurie šiek tiek pavargo nuo egzistencinio pobūdžio materijų bei intelektualiosios literatūros perkrovų. Tie, kurie pasiilgo paprastų, senų, kaip šis pasaulis, dalykų: saulės, jūros, meilės. Džiaugiuosi, šiek tiek viso šito radusi Rožių saloje. Tiesa, anot autorės, nežinia ar iš tikro egzistuojančios. O kas gali pasakyti, ar egzistuoja visa kita?

Lietuviškai erotiškai