Romanas prasideda nuo tokios scenos: dar sovietmečiu atvažiavusius gimines iš Kanados sutinka giminaičiai Lietuvoje. Du broliai ir jų šeimos sutinka vieni kitus. Atrodytų - turėtų būti apsikabinimai, ašaros, džiaugsmas. Tačiau taip nėra. Nes tarp jų - siena. Ne geležinė uždanga, o nesupratimo ir kitokio pasaulio siena. Ta siena žlugdo, slegia. Joje - viskas: kaltė už pasitraukimą (kodėl jis išbėgo, o anas - liko?), nesuvokimas (kaip galima gyventi, kai parduotuvės tuščios?), mitai (visi jie ten - turtingi, todėl turi nupirkti viską giminėms - nuo treningų iki mašinų) ir kt. Turėtum pasibaisėti - kaip gi taip? O kur žmoniškumas? Kur ta meilė? Juk jie nesugeba pasikalbėti, jie nesugeba suprasti vieni kitų. Tarp jų praraja. Penkiasdešimties metų praraja. Ir ji neišnyks netgi su nauja Nepriklausomybe. Ir ji - visur. Laiškuose tarp pusseserių (ar galima suvokti, kad didžiausia svajonė - vilnonis megztinis su užtrauktuku iki kaklo), brolių pokalbiuose, pusseserės vyro privertime gerti kartu su "broliais lietuviais"…

Kaip reta įdomus požiūris į išeivijos problemą. Labai nestandartinis, labai emocionalus, labai logiškas ir suprantamas. Grąžinantis tuos laikus, kai eidavai paspoksoti į nuostabius daiktus "dolerinėje", pavydėdavai, kad draugas turi giminių "ten", o tu - ne. Viena man labai patikusi mintis - ta, kad neradusios žmogiško sąlyčio taškų abi giminės krenta į patį primityviausią materialumą: todėl giminės apipirkinėja sovietinėje Lietuvoje gyvenančius giminaičius, nes nebežino, ką daryti, todėl į Kanadą atvykęs paviešėti pusbrolis dažo pusseserės namą už 13 dolerių per dieną, nes nėra apie ką kalbėtis. Kai nelieka žodžių, prasideda daiktai. Pasirodo, tuos pasaulius pirmiausia skiria daiktai ir jų kiekis. Tai - šiurpu ir absurdiška. Bet tikslu.

P.S. Knygų mugėje vasario 20 d. 18 val. viešės šios knygos autorė. Įdomu bus ją išvysti…

Įžvalgu