Išguitas angelas

Peras Olovas Enquistas romane “Blanša ir Marija” rašė, kad neįmanoma paaiškinti Paskalio ir Marijos Pinonų meilės. Paskalis Pinonas — žmogus-monstras, rastas šachtininkų Meksikos urvuose, jam iš kaktos buvo išaugusi kita galva, moteriška, ilgainiui įgavusi Marijos vardą. Ji buvo įkalinta jo galvoje, o jis — įkalintas joje. Visą savo gyvenimą jis nešiojo jąkaip kalnakasys žibintą, iš pradžių jausdamas įtūžį ir neapykantą, paskui — kantrybę ir užuojautą, o galiausiai — meilę.

Taip per romano „Išguitas angelas“ puslapius žingsniuoja Pinonas. Greta monstro meilės istorijos rutuliojasi papildomas siužetas apie K. ir jo buvusią žmoną (autorius juos pažįsta jau dvidešimt metų, bet niekada jų nesuprato). Jie nekenčia vienas kito, tačiau kartais susitinka vieno paviljono sandėliuke ir ten mylisi, taip pat jie myli, o gal tik žavisi, psichiatrinės klinikoje uždarytu vaikinu, kuris nei iš šio, nei iš to nužudė šešerių metų mergaitę. Tiesiog nužudė, ir viskas.

Enquistas jų nesupranta, bet bando paaiškinti. Kas gi mes būtume, jei nemėgintume? O jo įžvalgos ir tekstinės įtaigos skaitytojui galima tik pavydėti. Rašytojas tarsi pateikia minėtų siužetinių linijų svarbiausius akcentus, smaigo juos į smegenis tai klausimo, tai teiginio pavidalu, ir neleidžia abejoti nei vienu žodžiu. Juolab, kad tikrų faktų šiame romane netrūksta: pats Paskalis Pinonas ir jo gyvenimo posūkiai neišgalvoti; klasikinį Todo Browningo filmą „Freaks“ (1932), kuriame pasirodo knygoje minimi apsigimėliai, galite pažiūrėti ir šiandien; nepramanyti ir kiti išsigimimais ar mosntriškumu paženklinti vardai (Satanistų bažnyčios įkūrėjas Antonas Levis (Anton LaVey), barzdotoji moteris Julijana Pastrana(Julia Pastrana), šunžmogis Adrianas Džefišefas (Adrian Jefficheff); autorius įpina autobiografinių faktų apie jausmus, išgyventus mirus tėvui, kuris rašydavo eilėraščius į užrašų knygutę, o perdėtai dievobaiminga motina tą knygutę sudegino, nes menas rašytojo šeimoje buvo prilyginamas veik nuodėmei.

Nuodėminga buvo, kaip vėliau atskleidė rašytojas, eiti į teatrą, į kiną, žaisti sekmadieniais futbolą, gerti alkoholį, žaisti kortomis ir dar daug kas. Tokiomis sąlygomis užaugęs žmogus, normalu, kad nebetiki nei pragaru, nei rojumi, bet pagirtina, kad brendimo metu uždraustus vaisius dabar ne tik skina, bet ir pats augina.

Knygoje „Išguitas angelas“ Enquistas bando paaiškinti ir save. Ypač pabrėždamas įtaką savo gyvenimui žinios, kad tėvas, būdamas medkirtys, taip pat kūrė: retkarčiais atrodo, kad dalį to, ką darau, reiktų suprasti kaip kokį mėginimą atkurti sudegintą užrašų knygutę.

„Išguito angelo“ stilius kiek lengvesnis, lyginant su paskutiniuoju rašytojo romanu „Blanša ir Marija“, nors toks pat padrikas, šokčiojantis laike ir siužetuose, nuolat pakartojantis esmines tezes, lyg buvo siekta pritaikyti kokiam miuziklui, lakoniškas, taiklus žodis, perteikiantis dokumentiškai gyvą įspūdį. Šiaip, reiktų, matyt, „Išguitą angelą“ skaityti prieš „Blanšą ir Mariją“, nes tai savotiška įžanga į mėginimo paaiškinti meilę užkaborius. Klaidžiojimas po „išguitojo“ puslapius leis greičiau pamilti ir ilgam neišsižadėti šio keistokų, šiurpokų, bet realistiškų istorijų kūrėjo.