Mūsų laikų Anglijoje, atokioje vietoje įkurtoje mokykloje mokosi ir gyvena Keitė, Rūta, Tomis ir dar daugybė jaunuolių. Savotiškas internatas, iš kurio pilnamečiai iškeliauja garsiai neaptarinėjamais keliais.Ir tai nenuostabu. Hailšemas – mokykla, sukurta specialiai klonams. Pamokos, egzaminai, kurso darbai – iš esmės visa tai neturi prasmės. Iš internatinės mokyklos jie keliauja į ūkį, iš ten – slaugyti organų donorų, o greitai ir patys jais tampa. Dvi, trys, daugiausiai keturios donorystės operacijos – ir klono nebelieka. Jų gyvenimas pasmerktas ne tik dėl to, kad daugelis jų mirs nesulaukę trisdešimties. Pedagogai į juos žiūri kaip į reto dizaino baldus ar panašius daiktus. Kitų žmonių nuomonės klonams dažniausiai nelemta sužinoti – jie su išoriniu pasauliu ilgai neturi jokio ryšio.

Pagrindinis knygos tikslas – įrodyti, kad žmogus yra žmogus, nepaisant jo atsiradimo Žemėje istorijos. Kad jo jausmus, emocijas, patirtį ir viltis būtina gerbti. Tačiau knygos herojų charakteriai man pasirodė tokie neįtikinantys, kad nori nenori skaitant iškyla kvailas klausimas – tai skiriamės mes ir ”jie”ar ne? Net jei į šią knygą reikėtų žiūrėti kaip į fantastikos romaną, tai nepaaiškina kai kurių siužeto skylių, trūkinėjančių charakterių linijų. Taip ir lieka neaišku, kaip bėgo herojų gyvenimas išvykus į ūkį, ką jie žino apie išorinį gyvenimą tebesimokydami mokykloje, ką jiems reiškia sąvoka ”tėvai” ir taip toliau.

Pasirinktas pasakojimo būdas taip pat atrodo keistas: Keitė pirmuoju asmeniu pasakoja savo ir likimo draugų gyvenimo istoriją. Tačiau labiausiai ji akcentuoja Rūtos ir Tomio baimes, nuojautas, reakcijas į numanomą savo lemtį. Tuo tarpu pačios Keitės išgyvenimai lieka užrakinti. Kas, turint omenyje tragiškas aplinkybes, yra ne visai suvokiama. Galbūt mergina, puikiai žinanti, kad jos gyvenimo dienos suskaičiuotos, iš tiesų labiau domėjosi svetimais likimais. Tačiau tai tik vėl paneigia žmogiškų jausmų galimybę. Jei Hailšemo auklėtiniai žinojo, kas yra gėda, meilė, skausmas, pyktis, pavydas, kaip jie galėjo taip abejingai, tiesiog antžmogiškai žiūrėti į savo tragišką lemtį?

Beje, Keitei savotiškai pasiseka. Net kai jos daugelis draugų jau palikę pasaulį, ji tebedirba slauge ir nėra paaukojusi nė vieno organo. Tačiau jos gyvenimo finalas vis tiek aiškus, nors ir keleriais metais ilgesnis nei buvusių mokslo draugų. Ir tas jos šaltakraujiškumas, visiškas baimės ar nevilties ignoravimas tiesiog neįtikina. Jis nėra pagimdytas kokių nors autogeninių treniruočių, meditacijų, asmenybės brandos. Man atrodo, kad jį pagimdė rašytojo abejingumas.

Keistoka ir blankoka