Išlaikyta, sveika, skanu

Autorius: Nerijus Vėta
Data: 2008-04-01

cover Apie knygą: Robert Charles WilsonKOKONAS
Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986971894
Puslapių skaičius: 416

Pradėkit taip. Ko trūksta šiai mokslinės fantastikos knygai? Fantastikos? Mokslo? Gerų veikėjų portretų? Paslapties? Intrigos? Vaizduotės? Mistikos? Meilės istorijos? Dramos? Atsakysiu tiesiai ir banaliai: beveik nieko. Ir ne tik todėl, kad R. Ch. Wilsono „Kokonas“ nuskynė laurus dalijant 2006-ųjų Hugo premijas. O tas „beveik nieko“ kyla iš gryno egoizmo: vienintelis trūkumas – mažai puslapių. Nesvarbu, kad raidės nedidelės, o apimtis viršija 400 puslapių (įtariu, leidykla sunkiai susilaikė nepadalijusi šios knygos į dvi, bet pagyrų dėl tokio operatyvaus išleidimo nusipelnė didžiausių), taip norėjosi, kad skaitymo malonumas tęstųsi dar. Ir dar...

Autorius, kurį lietuviškai skaitanti publika pažįsta iš Eridano išleistų „Chronolitų“ (PFAF 311) ir „Biosferos“ (PFAF 344), pasauliui padovanojo, kaip pats teigė, daugiau kaip dvejus metus „nešiotą“, matyt, brandžiausią savo kūdikį (tikėkimės, kol kas, nes jau pasirodė tęsinys (Axis, 2007; tiesa, jame, autoriaus teigimu, yra tik vienas veikėjas iš „Kokono“) ir planuojama dar viena knyga). „Vieną giedrą naktį žmonės išvydo aplink Žemę atsiradusį Kokoną, kuris atkirto mūsų planetą nuo visos visatos. Negana to, sužinoma, kad laikas anapus Kokono bėga šimtus milijonų kartų greičiau nei turėtų.

Saulė susprogs po kokių 30–40 Žemės metų. Tačiau žmonės irgi nesėdi sudėję rankų…“.

Tokia anotacija puikuojasi ant knygos viršelio. Tačiau čia – kaip su geru vynu: etiketę gali skaityti kiek nori, skonio vis tiek nesužinosi.

Taigi, kaip moko profesionalūs degustatoriai, pirma pateliūskuokime taurę... Romano įvykių sūkuryje – dviejų šeimų likimas. Svarbiausia vieta tenka pasakotojui Taileriui Diupri ir dvyniams Džeisonui ir Dianai Lautonams. Jų gyvenimus, kaip ir visos žmonijos, negrįžtamai ir dramatiškai pakeičia vieną naktį Žemę apgaubęs Kokonas. Kiekvienas į jį reaguoja skirtingai: Džeisonas pradeda Žemės gelbėjimo darbus ir bando perprasti mokslo ir visatos paslaptis, Diana pasineria į religiją, o Taileris yra tarsi stebėtojas, nepasiduodantis apokalipsinėms nuotaikoms ir bandantis išlaikyti tai, kas jam svarbiausia – žmogiškumą. Tiksliau, žmones, ne veltui jis pasirenka gydytojo profesiją ir ištraukia iš mirties nagų abu artimiausius jam žmones Džeisoną ir Dianą. Atkreiptinas dėmesys ir į Tailerio ir Dianos meilės liniją – labai subtiliai, šiltai ir be pernelyg dirbtinio „melodramatizavimo“ perteikta istorija. Ne mažiau svarbūs ir tėvai: didysis E. D. Lautonas, puikiai pasinaudojęs Kokono sukelta suirute, ir, atrodo, nuo pat gimimo sūnų auklėjęs didiems darbams (iš savanaudiškų paskatų), kad net po mirties norėjo juo pasinaudoti; tačiau nekreipęs jokio dėmesio į savo dukrą Dianą (tuo galima būtų aiškinti ir jos blaškymąsi, beveik visą gyvenimą lydėjusį nevisavertiškumo jausmą). Dvynių mama Kerolė – viena iš tragiškiausių kūrinio veikėjų, tačiau nesusiklosčiusį jos gyvenimą lėmė ne Kokonas, o asmeninės dramos: alkoholis ir visą gyvenimą slėpta nelaiminga meilė. Tiesa, prireikus pagalbos, Kerolė gan šaltakraujiškai susitvarko su problemomis. Gal kiek mažiau vietos tenka Tailerio motinai. Aišku, tai nelaikytina dideliu trūkumu, bet gal šiek tiek ir blankiau motyvuotas jos portretas, ypač atsižvelgiant į tai, kad tai vis dėlto pasakotojo motina. Kiti veikėjai reikalingi tiek, kad padėtų autoriui atskleisti, kaip elgiasi žmonija, žinodama, kad gyventi liko vos kelis dešimtmečius: vieni spjauna į gyvenimą, kiti bando išnaudoti visus malonumus, treti krinta į religijos glėbį – itin stiprus epizodas apie raudonos spalvos veršelio gimimą; dar kiti pasuka nusikaltimų keliu. Be to, būtent nusikaltėliai, supainioję mašinas (laukė pinigus vežančio automobilio), nužudo žmogų iš Marso. Gausu ir kataklizmų: pašlyja ekonomika, siaučia epidemijos, trinka komunikacijos tinklai, nestabili politinė situacija (neapsieita ir be prezidentų, na, bet, skirtingai nuo daugelio kitų knygų, čia jie įsilieja organiškai ir labai kreivo šypsnio nekelia). Žinoma, apie tai skaityta ne vienoje „apokalipsinėje“ knygoje, be to, panašių aprašymų gausu ir autoriaus „Chronolituose“, bet kaip fonas suveikia gerai. Smagu, kad autorius nenuėjo lengviausiu keliu, suprask, Žemei iškilus pavojams, visi draugiškai susivienijo ir bendromis pastangomis išsprendė problemas. Įtaigu ir realistiška ir tai, kad visuomet atsiranda žmonių, kurie geba iš visuotinių nelaimių pasipelnyti, arba dėl aklo užsispyrimo, tarkim, paleidžia atominę bombą. Aptariamoms problemoms galima pritaikyti ir aktualumo žymę – užtenka žvilgtelėti į rytinę mūsų gaublio pusę ir panagrinėti, kaip ten sprendžiama tokia globali problema kaip klimato kaita. Degustatorius: pateliūskavot? Dabar įkvėpiam...

Fantastinių idėjų trūkumu rašytojo negalėtume apkaltinti, žinoma, ne visos jos yra naujos, pavyzdžiui, žvaigždės geso, tik kitaip, Grego Egano knygoje „Karantinas“ (PFAF 228). Fantastinės kūrinio linijos centras – Žemę apgaubęs Kokonas. Žodžiu, laikas Žemėje lieka toks pat, tačiau už jos ribų lekia milijoniniais šuoliais.
Autorius taip aiškino knygos idėjos gimimą: „Paprasčiausias kelias padaryti taip, kad ilgai trunkantys veiksmai būtų apčiuopiami – pristabdyti laiką. Pavyzdžiui, įsivaizduoti, kad Žemė užkonservuota laike kaip inkliuzas gintare.“ Pagalvokim, jei dabar būtų bandoma apgyvendinti Marsą, rezultatų tektų laukti šimtus tūkstančių metų, o pristabdžius laiką, kaip kad padaryta knygoje, jau po poros metų į Žemę atskrido Marse užaugęs žmogus, su savimi atsinešdamas ilgus šimtmečius Raudonojoje planetoje tobulinto mokslo žinias. Tokiu triuku rašytojas pasiekė, kad romanas išeitų vientisas, tai yra tie patys veikėjai dalyvautų visuose svarbiausiuose įvykiuose. Beje, panaši idėja, tik vėlgi kitaip, buvo įgyvendinta Čarlzo Šefildo romane „Tarp nakties prisiglaudimų“ (PFAF 65), ten vienas veikėjas, atradus būdą, kaip pristabdyti laiką, išgyvena net visatos pabaigos...

Aplink Kokoną audžiamas idėjų tinklas platus ir be didesnių skylių: tai ir Marso pavertimas gyvenama planeta, ir bandymas užkariauti visatą replikatoriais, kurie maitinasi ledu, o tuštinasi informacija, ir pasaulių susijungimas...

Fantastiška ir medicina: siaučiantys virusai, genetika (žmogaus ląstelių atnaujinimas (Ketvirtasis gyvenimo lygmuo), raudonas veršelis).
Vaizduotė vaizduote, bet svarbiausia, kad savo fantastines idėjas rašytojas perteikia logiškai ir nepritempinėdamas, veiksmą lydi atoveiksmis. Moksliniai išvedžiojimai nenuobodūs ir suprantami. To, tiesą sakant, keliose vietose pasigedau skaitydamas „Chronolitus“, kartais vargino autorius bandymai moksliškai pagrįsti paslaptingųjų monumentų atsiradimą (tau dalelių sūkuriavimo, tiesą pasakius, nors skaičiau tas vietas po kelis kartus, vis tiek iki galo neperpratau; na, humanitaras aš, humanitaras).

Degustatorius: galima gurkštelti. - Ei, ne tokiais dideliais gurkšniais...

Romano kompozicija kuriama retrospektyviniu vaizdo kūrimu struktūra laikas – esamasis ir praeitis (XXI a. kelios dešimtys, vertinant žmogiškaisiais standartais, ir keli bilijonai – mūsų galaktikos), aprašoma pagrindinio veikėjo Tailerio, kuris, žengdamas į ketvirtąjį gyvenimo lygį, pajunta nenumaldomą norą rašyti. Tokia romano struktūra vertintina dvejopai. Viena vertus, jau praktiškai nuo pat pradžių intuityviai jaučiama, kad senutė Žemė atlaikys užslinkusias negandas. Kita vertus, intrigos ir įtampos tai jokiu būdu nesumažina, nes į pagrindinius klausimus, kaip bus išspręstos, atrodo, jau beviltiškoje aklavietėje atsidūrusios kosminės, žemiškos ir žmogiškos problemos, lieka neatsakyta iki knygos pabaigos.
Veiksmas praeityje ir dabartyje plėtojamas bemaž nuosekliai, kulminacija ir atomazga knygoje pasiekiama praktiškai vienu metu. Na, o pabaiga... kaip pabaiga. Patariu skaityt patiems, o aš einu plauti taurių...
- Ei, tai kaip ten su vyno skoniu...

- Išlaikyta, sveika ir skanu, – atsakyčiau...

Komentarai

Gedas 2008-04-01 13:50:52

smagu, kad ši knyga sulaukė net poros apžvalgų. Nedažnai skaitytoj taip pasitaiko.

Z Justinas 2008-04-01 18:08:23

Dažnai pasitaikyti ir negalėjo, kol nebuvo šios galimybės ;)

Gedas 2008-04-01 19:10:25

Bet pasitaikydavo gi, nesakyk.

Klia 2008-04-02 18:21:52

bet kam to reikia, dar pasakykit.

Dalius 2008-04-03 04:52:19

Skirtingi žmonės, skirtingos įžvalgos. Daugiau nuomonių tikrai nėra blogiau, o ir šiaip jei net du žmonės apžvelgė knygą ji tikriausiai turi kažką tokio :-)

Klia 2008-04-03 17:28:43

na, aš tiesiog neskaitau dviejų apie tą patį, nebent būtų kardinaliai skirtingi autorių požiuriai. o dabar to nėra. perskaičius Gedo apžv. ir atsivertus antrą apie tą patį, tik perbėgau akimis, tuo labiau siužeto aprašinėjimą, nors neblogai sumanyta su tuo degustavimu. tik gaila laiko. na gaila:)

Dalius 2008-04-04 05:17:23

Klia, aš irgi norėčiau dviejų apie tą patį neskaityti, bet kažkaip neatsispiriu paskaityti naujienų kasdien (nors jos apie tą patį kasdien iš esmės). Kaip tai išspręsti universaliai, pasakyti negaliu - nors idėjų turiu :-)

Šiaip mažiausiai, ką tokiu atveju galima padaryti tai įvertinti abi apžvalgas (tam aišku reikės prisijungti).

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.