Įvairūs „SALA - 10 KIPRO POETŲ“
Autorius: Rasa
Data: 2006-04-08
Apie knygą: Ką žinote apie Kiprą? O apie Kipro poetus? Plona knygelė asketišku viršeliu visos informacijos, žinoma, nepateiks, bet...
Iš tiesų, ką žinome apie Kiprą? Kad tai sala Viduržemio jūroje. Dalis tos salos priklauso Graikijai, o dalis – Turkijai. Ir dar, kad tai buvusi Anglijos kolonija. Todėl dabar Kipre kuriama net trimis kalbomis – anglų, graikų ir turkų, o atitinkama kalba rašantys kūrėjai paprastai tapatinasi su tos kalbos tėvyne.
O Kipro poetai? Savaime aišku, ši maža rinktinė supažindina tik su galbūt žymiausiais iš jų. Keturios moterys ir šeši vyrai. Koks tai menkas skaičius daugiakultūrei ir daugiakalbei salai! Tačiau keturi iš tų dešimties poetų – viena moteris ir trys vyrai – rado laiko atvykti į jų eilėraščių vertėjos tėvynę ir pasidalinti savo išgyvenimais su būsimaisiais savo rinktinės skaitytojais (jie svečiavosi „Baltijos / Vilniaus knygų mugėje“, kuri vyko vasario pabaigoje parodų centre „Litexpo“).
Angliškai rašančios Alev Adil eilės – nostalgiškai švelnios, aistringos, jose ryškūs antikiniai motyvai (dažnas Euridikės įvaizdis). Jos „bendrakalbio“ Stefanos Stefanidis posmuose atsispindi poeto įspūdžiai ir išgyvenimai keliaujant po Indiją, vaikystės prisiminimai... Turkų kalbą pasirinkusio Mehmet Jašin kūryboje atgyja prisiminimai iš vaikystės, eilėraščiams būdingi istoriniai, autobiografiniai, meilės motyvai. Ta pačia kalba kuriančio Giur Genč eilėraščiai kupini netikėtų įvaizdžių: „vietoj batų / apsiaunu naktį“, „žeme, <...> / tavo artritas smelkiasi man į sąnarius“, „istorija kvepia / kaip ką tik nudirta muflono oda“, „pabučiuok mano lavoną. / Pabučiuok taip, kad tarp lopšio ir kapo užvirtų beprotiška puota“...
Nesinori krikštyti šios rinktinės „egzotiška“, nes tai būtų atsiribojimo, susvetimėjusio žavesio per atstumą ženklas. Nepažįstami įvaizdžiai, netikėti palyginimai, nebūdingi vaizdai įtraukia ir nebepaleidžia...
Kartais toks sunkus
Kaip akimirka kai patikėjai
Žemei motinos kūną
Sunkesnis už akmeninį atsisveikinimo bučinį
Amžiams užmerkiant jos akis
Kartu laidoji atminties naštą
Kasdienių įpročių prisiminimą
Ir balsą kuris įsakmiai nurodinėdavo
Nuplauk purvą nuo arbūzo žievės
Prieš pjaudamas
Sudėk išsirpusius pomidorus pačia į viršų
Mesk daržoves į vandenį tik jam užvirus
Pameni kartą kažkas sakė kad visos motinos išprotėjusios
Kad nėra užduoties be sprendimo
Jei vaikai turi turėti motinas
Reikėtų ir ritualų bambagyslės garbei
Mušti būgnus deginti laužus
Kol kūnas pakils ekstazėje
Ir sugrįš į žemę
Verpeto pavidalu
Su sparnais pasirengusiais žygiui
Atsispirs ir judindamas pėdas nuskris
Ir staiga išnirs tavo veidas atsikratęs nakties
Regis atminties nėra ir nebuvo
Regis niekados nepriklausei praprastai salai
Nerinkai brangaus vandens lašų
Neieškojai jo šykščiuose upeliuose ir daubose
Salai kurios nebėra
Kurios gal niekados ir nebuvo
Tikrąją vertę turi tik dabarties akimirka
Tolimame užjūrio krašte
Švelniai sūpuojant hamakui
Klausaisi švilpesio krūtinėje
Širdis klajoja kokosų viršūnėmis
Valstietė atneša dubenėlių su ryžiais ir dhal
Trinkteli vartai bumbteli kokosas
Tolstanti basakojės eigastis
Tolimas močiutės šiurenimas
Galvoji apie valstietės namus ir klausi
Kiek lauko reikia suarti
Namui panašiam į griaučius atstatyti
Ar paliksi jį klajokliams kurie čionai apsigyvens
Ir jų kitoniškumas primins tau gimtinę
Guliu verandoje rugpjūčio naktį
Skrieju sproginėjančių žvaigždžių greičiu
Gal užtenka atsiduoti tik hamakui
Apglėbusiam tave it kūdikį kol tu žiūri
Padriki ir susikibę debesys
Kas akimirką pasirengę prapliupti
Beformiu skysčiu kurį norėtum susemti kibiru
Kad primintų tavo sraunią prigimtį
Ir tavo drėgnos odos jaukumą
Kai bandai atrasti pusiausvyrą
Tarp tikrovės ir atminties
Tarp džiugesio ir vienatvės
Gyvenimas lengvas kai jis labiausiai neįmanomas
Meilės beprotybės pradžioje
Ir kai bičiuliai su šypsena tapšnoja per petį
Atverdami ir glaistydami tavo žaizdas
Stebiesi kiek gyvenimų gyvenai
Ar tapatybė – tik vienas gyvenimas
Ar jų daug spokso į tave šimtais akių
Ar mes – ne susideginančios žvakės
Apsinuodijusios savimi
Filosofuoji
Kam duota rega o kam klausa
Tačiau gali užsimerkti
Ir viską akimirksniu ištrinti
Išlaisvinti
Kūną be atminties
(Mehmet Jašin „Gyvenimo svoris“)
Kiprietiškos poezijos sala lietuviškoje kasdienybėje