Taip galėčiau įvertinti knygą, išklausiusi draugės pastabų, jog knygą ji "prarijusi" per porą naktų (jeigu neatkreipėte dėmesio į knygos apimtį, tai yra - 680 puslapių). Sakydama "muilas" - aš nebūtinai turiu galvoje meksikietišką serialą šiuo atveju, o pirmiausia pabrėžiu tai, kad knyga skaitėsi lengvai. Nepaisant visų 680 puslapių. Nors aš knygos neperskaičiau per dvi naktis, juolab į pirmus šimtą puslapių reikėjo dėti labai daug pastangų, kad įsikabinčiau. Tačiau po šimtojo puslapio pagavusi srovė ėmė ir nusinešė.

Visiškai neįmantrus tekstas, paprasti dialogai, normaliu tempu besivystantys įvykiai - autorė niekur neskuba, išgyvena ir mėgaujasi kiekvienu knygos žodžiu, kiekvienu posūkiu ir nauju knygos herojumi, įvesdama jį į romaną tarsi naują klasės mokinį - su sava biografija, įpročiais, charakterio bruožais. Akivaizdu, kad kiekvienas knygoje dalyvaujantis herojus (ar realus herojaus prototipas) autorei yra brangus. Knyga - dokumentika. Galbūt nepažinsime tų, apie kuriuos rašoma, bet mintis apie "tikrovę" taip ir nepaliks iki paskutinio puslapio.

Jacqueline Susann - moteris ne "šiaip sau" ir gyvenime mačiusi visko, ką gali matyti pramogų verslo žmonės ( tai joks pramogų verslas, - neslėpdamas apmaudo atsakė Henris. - tai grynas mėšlas. Iš kurios pusės bežiūrėtum, tai mėšlų mėšlas. (214 p.), taigi to visko galima rasti ir knygoje - šlovė, grožis, narkotikai, populiarumas, neskausminga ir ryžtinga pradžia, bet duobėtas tolimesnis kelias. Tačiau nepaisant to, kad romane rašoma apie tuos žmones, kurie toli nuo kasdienio gyvenimo, romanas, mano akiai, pirmiausia apie moteris - apie tokias kaip mes - ne scenoje, ne ant podiumo, ne žurnalų viršeliuose. Todėl per visą romaną nepalieka mintis, kad visa "kažkur jau girdėta".

Knygos viršelyje rašoma, jog knyga apie tris drauges, kurioms svarbiausia - kad visada po ranka būtų buteliukas "lėlyčių". Ne visai taip, drįsčiau teigti. Knyga iš tiesų apie trijų moterų likimą. Neišvengiamai, liūdną. Taip norėjosi laimingos pabaigos šiame romane. Nors vienai herojei. Deja. O lėlytės, kadangi angliškas knygos pavadinimas skamba " Valley of the dolls ", manau, nebūtinai reiškia tik tas įvairiaspalves tabletes, kurios, beje, atsiranda tik 297 psl. Jeigu leisčiau sau truputį nukrypti, lėlėmis galima vadinti pačias romano herojes. Nebūtinai paklūstančias gyvenimo taisyklėms ar tampomas už virvelių, bet neabejotinai nebeturinčiomis jėgų ir stiprybės, o gal noro arba suvokimo gyventi savaip.

Romaną nesunku apšaukti bulvariniu. Vistik išminties jame netrūksta. Turėdama dukrą, šią knygą jai pakiščiau po nosim jau paauglystėje. Koks moralas iš knygos - pirmiausia, turbūt, apie vidinį žmogaus stiprumą. Nors ir šis privalumas, regis, ne išeitis. Net ir ta iš jų trijų, kuri man atrodė be galo determinuota, rimta, protinga, žavi ir aiškiai žinanti, ko gyvenime nori, lyg ir pasiekė to, ko troško. Tik ar tai padarė ją laiminga? Galbūt todėl tai, kas parašyta, tiesiog skatina ieškoti savojo moralo ir savos išeities, kad neatsidūrus "lėlių slėnyje".

"Knyga - pralenkusi laiką" - sakoma viršelyje. Bet juk visais laikais buvo problemų ir įvairių jų sprendimo būdų. Tiesos, kuri ypač aktuali ir šiandienai, knygoje daug - apie jaunystės, tiksliau - jauno kūno - kultą, apie grožį, kūniškumą ir meilę, apie santykius:

Žinai, Ane, man rodos, moteris gali arba mylėti, arba būti mylima, bet turėti viską iš karto - beveik neįmanoma . ( 480 p.) - sakė viena herojė kitai, ir aš iškart mintyje puoliau su ja ginčytis, tik kokia paika pasijutau su savo žinojimu.

Romanas vertas skaityti ir vertas vietos lentynoje dėl daugybės priežasčių. Pagrindinė - tiesiog dėl to, kad vertas .

O keisčiausia žinote kas? Nė vienas romano vyras nebuvo pasidavęs "lėlytėms", nė vienas jų nebaigė gyvenimo savižudybe. Visi jie taip ir laikėsi be didesnio vargo. Išskyrus vieną nelaimėlį, kuris iki gyvenimo pabaigos buvo pasmerktas likti psichiatrinėje ligoninėje (ir tai jo liga - paveldima). Ar palikti, ar patys pasilikę, jie vistiek laimingi - su viena ar su kita moterimi, su vaikais ar be vaikų. Gal jie tiesiog mažiau apie viską galvojo, mažiau laukė ir mažiau tikėjosi? Bet kokiu atveju, man tai pasirodė mažumėlę įtartina.

O pabaigai - keletas visiškai stereotipinių išvadų:

1. vyrams ši knyga nepatiks (o vis dėlto perskaitykite);
2. vyrams žemėje gyventi gera;
3. filmas būtų paprasčiau (nes trumpiau - pirmiausia);
4. akivaizdu - įvykiai ir veikėjai neišgalvoti;
5. Meilė egzistuoja net ir pramogų pasaulyje. Tik velniškai iškreiptu būdu.

Liūdinkitės.