Juk negi atsakingas žmogus galėtų imti ir išlėkti per langą paskui atskridusį nepažįstamą berniuką ir visai nekreipti dėmeso į tai, kad tėvai jaudinsis ir eis iš proto dėl tavęs? Bet jei Vendi, Džonas ir Maiklas būtų buvę atsakingi, tai ir knygos nebūtų buvę, apie ką ne kartą mums primena ir pats autorius. Iš Piterio Peno tai neverta to laukti, - jis tiek savimi besigėrintis vaikiūkštis, kad kitų jausmai jam mažiausiai rūpi. Piteris kažkada pabėgo, tai yra, išskrido iš savo namų į stebuklingą šalį-salą Niekados, kurią susikūręs turi kiekvienasvaikas. Ten gyvena pikti piratai ir karingi indėnai, stovi lūšnelės, ošia paslaptinga giria, o įlankoje uodegomis pliaukši undinės. Tik paprastai ta sala menama, o Piterio Peno ji - tikra. Ji net apmiršta jam iškeliavus, o grįžus vėl atgija, nes šis herojus labai nemėgsta ramybės. Kol jis išlėkęs, berniukai ir piratai, susitikę saloje, daugių daugiausia tik kanda vieni kitiems į pirštą… Pala pala, o iš kur Piterio saloje kiti berniukai? Ogi jei kokia nors mama ar auklė pameta iš vežimėlio mažą vaiką ir nepasigenda jo tam tikrą laiką, tai jis nukeliauja į Niekados salą. Ir ten pakliūva į Piterio globą. Beje, kiekvienas, patenkantis į jo komandą, turi duoti vieną priesaiką: susitikęs mūšio metu akis į akį su Džeimsu Huku - Kabliu, žiauriuoju piratų vadu, jis neturi jo žudyti, o palikti Piteriui. Berniukai mielai tą pažada, nes pats Huko vardas kelia baimę: jis toks piratas, toks… žodžiu, tikras piratas.

Kažkada Piteris Penas kovoje jam nukirto ranką ir sušėrė ją krokodilui, kuris užsimanė pasmaguriauti ir visu likusiu piratų vado kūnu, todėl seka paskui kaip pririštas. Už tai piratų vadas nekenčia Piterio, ir dar - dėl tojo linksmumo, pasipūtimo ir ryžto.

Trumpai tariant, įvykių saloje netrūksta, - visi kažką gaudo ir nuo kažko bėga. Tik Vendi ne. Piteris Penas ją prisiviliojo į salą, pasiskundęs, kad jiems trūksta motinos, - nėr kam kelių lopyti, sagų siūti, prižiūrėti, kad visi laiku valgytų ir eitų miegoti… Štai ir užsiėmė ji šiuo žaidimu, kol kartą neatėjo į galvą, kad vieną gražią dieną tėvai gali uždaryti langą, ir jie nebegalės niekada grįžti namo. Taip, beje, atsitiko kažkada ir Piteriui Penui. Ir jis pasiliko visuomet vaiku - o kad tarsi amžinai gyvendamas, neįgautų gyvenimiškos patirties, autorius suteikė jam savybę užmiršti. Kiekvieną neteisybę Piteris priima kaip pačią pirmąją, bet ji jo nesendina, nes po kiek laiko pamirštama. Apskritai, Piteris pamiršta labai daug ką, tik ne gėrėtis savimi… Autorius dvejopai į jį žiūri - ir žavisi jo drąsa, gal net kiek pavydi amžinos vaikystės, ir smerkia dėl atsainaus požiūrio į draugus, nesupratimo. Bet jį vis tiek visi myli. Ir už ką, leiskit paklausti?

Norintiems skraidyti (ir nesenti...)