Ar esat gavę lupti nuo savo tėvų? Aš esu. Gavau vieną kartą per subinę nuo tėvo, ir nuolat kentėdavau nuo motinos ausų tampymo. Skaudu prisiminti tokią geriau mokytis skatinančią priemonę. Vienok, man nuskilo, kad manęs neauklėjo kaip pagrindinio veikėjo iš Jan Guillou knygos "Blogis": manęs tėvas uždėjęs Elvio Preslio "Heartbreak Hotel" nemušė nei drabužių šepečio nugarėle, nei beržine rykšte, nei šuns botagu, kuris pačiame gale baigėsi nedideliu metalo antgaliu. Mano kambario sienų tapetai niekada nenusidažė nuosavu krauju. O, kad nešaukčiau iš skausmo priimant eilinį kirtį, rankų pirštai niekada nebuvo pažymėti dantų įkandimais.

"Blogio" autorius, žymus Švedijos rašytojas ir žurnalistas, Jan Guillou pasauliui labiau žinomas savo romanais apie panašų į Džeimsą Bondą slaptąjį agentą (šnipą) Carl'ą Hamilton'ą, Net pats J. Guillou už šnipinėjimą buvo nuteistas ir keletą mėnesių praleido kalėjime, kur ir gimė mintis rašyti knygas. Visgi praeitis rašytoją persekioja iki šiol. Pagal "Blogį" 2003 m. pastatytas to paties pavadinimo filmas "Ondskan" buvo nominuotas Oskarui kaip geriausias užsienio šalies filmas (beje šį filmą rodė ir neseniai praūžusi Scanorama). Deja, Jan Guillou į Oskarų ceremoniją negalėjo pakliūti dėl paprastos priežasties: negavo vizos, nes JAV jis tebelaikomas persona non grata ir priskiriamas net prie teroristų. Minėtas filmas tikrai superinis ir vertas akių varvinimo bei apdovanojimų, bet, patikėkit manim, senu knygų graužiku, šiuo atveju situacija yra įprasta - visa ekranizacija prilygsta maždaug dešimtadaliui knygos.

"Blogio" istorija rutuliuojasi Švedijoje praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje, Stokholme bei Šjernsbergo internatinėje mokykloje, ir sukasi apie paauglį Eriką, kurio pasaulyje viešpatauja sunkiai įvardijamas blogis. Iš pradžių blogis - tai tėvas, kuris kiekvieną dieną ieško priežasties užmesti Erikui su pasirinktu pagal nuotaiką įrankiu. Išmestas iš mokyklos Erikas pasižada niekada daugiau nebenaudoti fizinio smurto, bet šiame pasaulyje, pasirodo, be to neįmanoma išsiversti. Tada Eriko gyvenime blogis įsikūnija internatinės mokyklos Taryboje, kurią sudaro gimnazistai, mėgstantys, kad žemesnių klasių mokiniai (tokie, kaip Erikas) valytų jiems batus, bėgiotų į kioskelį cigarečių ir šiaip tenkintų visus jų įgeidžius.

Jau patys pirmi knygos puslapiai be jokių užlankstymų įtraukia skaitytoją į Eriko gyvenimą, tiksliau, į jo atžvilgiu naudojamą smurtą namie. Pirmų 40 puslapių skaitymas prilygsta Mel'o Gibson'o režisuoto filmo "Kristaus kančia" žiūrėjimui: darosi pikta, kiek bloga ir šiurpu, paširdžius spaudžia iš gailesčio, norisi sustoti, bet negali atsiplėšti. Skaitant toliau blogio apraiškos kiek atslūgsta, veiksmas sulėtėja ir tampa panašus į eilinį Holivudo dirbinį apie moksliukus ir jų kerštą. Kerštas dažniausiai vyksta taliono principu. Tik čia kerštavimo priemonės kiek subtilesnės. Pavyzdžiui, žiemos vidury Tarybos nariai Eriką pririša prie įkaltų į žemę kuolų, aplieja jį iš pradžių verdančiu, po to - lediniu vandeniu ir palieka pribaigti šalčiui. Atsakant į tai, Eriko kerštas virsta Tarybos narių snukių daužymu. Aišku, tai visai nepanašu į komediją, ir knygoje mažai ką rasite juokingo.

Žavesio pasakojimui prideda ir autoriaus ambicijos Eriko ir jo geriausio draugo lūpomis panarplioti blogio prigimties ištakas. Draugai remdamiesi savo neilga patirtimi bei perskaitytais literatūros kūriniais diskutuoja apie tai, kaip žmogus pasiduoda blogio įtakai ir pats ima smurtauti, analizuoja savo padėtį situacijoje bei bando numatyti tolimesnius veiksmus kovoje už savigarbą bei išlikimą internate.

"Blogis" ant svieto pasirodė dar 1981 m. ir teigiama, kad tai autobiografinė knyga, kas man kelia užuojautą bei nuostabą. Nors, gerai pagalvojus, yra ne vienas faktas, kad dar iki šiol konservatyviose privačiose mokyklose klesti įvairios draugijos, brolijos ir kitokios grupuotės, nuo kurių pirmiausia kenčia naujokai. Mūsų universitetų atveju tai būtų vadinami "fuksai" ir jų krikštynos. Visgi mūsuose bent į viešumą nėra išlindę faktų, kad vieni studentai kitus apipylinėtų išmatų ir išskyrų turiniu. Tikėkimės, kad to ir nebus.

Knygą tikrai verta perskaityti, neveltui Švedijoje ji priskiriama mokyklinei literatūrai. Galbūt ji pastūmės tiesos paieškoms ir padės pasipriešinti prievartai.

P.S. Knygos leidykla galėtų atidžiau surinkinėti tekstą, nes akis bado spausdinimo klaidos, kas skaitant kiek nervina ir blaško dėmesį.

Prievartą gimdo prievarta