Visiškai sutinku su šios knygos autoriumi, teigiančiu, kad pagrindinį jos grožį sudaro "paprastumas ir tikroviškumas": "nieko dar nebuvo sukurta, kas būtų taip beviltiškai ir nepataisomai tikra" (3 p.). Argi patys nesam pastebėję smaugliškų virvės įpročių, arbatinuko nenoro užvirti, kai į jį spoksai, maudymosi jūroje anksti ryte malonumo (aišku, kai esi toli nuo jūros), galų gale to, kad atsivertę medicinos knygą būtinai rasim kokią nors kraupią ligą, kuri, pasirodo, jau seniai mus prigriebus… Džeromas Klapka Džeromas ne tik pastebėjo, bet pateikė savo garsioje knygoje taip, kad skaitydamas kelintą kartą iki pridusimo juokiesi iš šių "beviltiškai tikroviškų" dalykų.

Apskritai, visa knyga sudurstyta iš trejopų gabalėlių: humoristinių nuotykinių istorijų, patetiškų lyrinių nukrypimų ir istorinių-geografinių paskaitėlių apie praplaukiamus objektus. Dėl pirmų nėra ko daug šnekėti, - tik visiškas surūgėlis snobas galėtų akmeniniu veidu skaityti tas pastraipas. Lyriniai nukrypimai (nors iš esmės esu prieš gamtos vaizdų ir pan. praleidinėjimus knygose) nėra itin įdomūs ir svarūs. Užtenka juos paskaityti vieną kartą, o pasiėmus "Trise valtimi" vėliau, tik permesti akimis. Tiesa, pats rašytojas tą sentimentaliąją gaidą vertino, bet šioje knygoje, mano nuomone, ji nelabai tereikalinga… Dabar dėl paskaitėlių: pažadu, jei kada nors man pasimaišys protas, ir sumanysiu plaukti valtimi prieš srovę Temzės upe, vietoj visų kišeninių gidų pasiimsiu Džeromo knygą. Nemanau, kad dar kur bus taip taikliai ir išsamiai aprašyti visi pakrančių miesteliūkščiai, na ir kas, kad nuo tų laikų jau prabėgo visas šimtmetis.

Beje, primenu siužetą. Trejetas draugų - Dži, Džordžas ir Haris nusprendžia atsigauti nuo įtempto miesto gyvenimo ir pakeliauti link Temzės aukštupio. Paklausite - o kaip gi Monmorensis, mažutis foksterjeras angelo snukeliu ir chuliganiškomis manieromis? Štai Monmorensis kaip tik ir protestavo prieš sumanymą, bet liko opozicijoje ir buvo per prievartą paimtas į šią didžiai pamokančią ir dvasingą kelionę.

Į ją tampa iki pačių ausų įtrauktas ir skaitytojas, jei paima šią knygą į rankas. O kiek pamokymų iš jos panaudos kasdieniniame gyvenime, - tai jau kiekvieno gabumų reikalas. Ir kalbu ne vien apie nurodymą nežiūrėti į arbatinuką (tada jis supyks ir kaip mat užvirs) arba žiaurius patarimus, kaip elgtis su asmenimis, prismaigstančiais visur užrašų "Privatu"*. Tarkim, jei kas nors aikčioja, matydamas kokį senovinį daiktą, aš visada prisimenu blaivius Džeromo žodžius: "Ar visuomet praėjusių dienų pigūs niekniekiai pavirs didžiai vertinamais lobiais? Ar mūsų išmargintos pietų lėkštės bus kabinamos prie dvidešimt pirmojo šimtmečio didikų židinių"? (55 p.). Tokios štai ironiškos įžvalgos iš XIX amžiaus, užkrėsto "erzinančio skubėjimo ir karšto lenktyniavimo" (159 p.). Mums jų tempus…

* "Pamačius šias lentas, man kyla pikčiausi instinktai. Norisi jas nuplėšti ir tvoti jomis per galvą tam, kuris jas pakabino, kol šis nusibaigs. O paskui aš jį palaidočiau ir vietoj paminklo ant kapo uždėčiau tą lentą. …[Haris] pasakė, kad jo jausmai dar piktesni. Jis norėtų užmušti ne tik tą pilietį, bet išskersti ir visą jo šeimą, draugus ir gimines, o paskui padegti jo namus. Man tatai pasirodė jau per daug, ir aš pasakiau savo nuomonę Hariui. Bet jis atšovė:

- Nieko panašaus. Taip jiems ir reikia. O ant degėsių aš dar sudainuočiau komišką dainelę" (71 p.)

Geriausias vaistas rudens depresijai gydyti