„Penki ketvirčiai apelsino“ – tai paskutinė Joanne Harris trilogijos, kurią galima būtų pavadinti „kulinarine“ (visos knygos susijusios su maistu ir jo ruošimu), dalis. Pirmoji vadinasi „Šokoladas“, kurią leidykla „Versus aureus“ pristatė 2004 m. ir pagal kurią pastatytas to paties pavadinimo filmas su Juliette Binoche ir mano mėgstamu Johnny Depp. Antrąją dalį – „Gervuogių vynas“ – leidykla ruošiasi netrukus išleisti. Būtent toks trilogijos eiliškumas nurodomas įvairiose bibliografijose, todėl neleiskite suklaidinami knygos „Penki ketvirčiai apelsino“ nugarėlės, kurioje parašyta, kad tai - antroji dalis.

Ponia Simon atvyksta į kaimą ant Luaros kranto ir atidaro jame kavinę. Užeigėlę iš karto pamėgsta visi kaimo gyventojai, nes naujoji savininkė nuostabiai ruošia maistą. Tiesa, nesuprantamas vienas dalykas – kodėl ji įsikėlė į Dartigenų šeimos namą, kuris stovėjo apleistas nuo karo laikų, kai Dartigenai dėl bendradarbiavimo su vokiečiais buvo išvaryti iš Plovėjų kaimo. Rašytoja priežastį skaitytojams atkleidžia greitai: Simon namas mielas, nes ji yra jauniausioji Dartigenų dukra Frambuaza. Tačiau visa tai, be abejo, slepiama nuo kitų kaimo gyventojų, dar pamenančių, kad toje šeimoje buvo trys vaikai (dvi seserys ir brolis), kurie gyveno tik su motina, nes tėvas žuvo kare. Kadangi motiną kankino baisūs galvos skausmai, kartais ji dieną ar dvi neišeidavo iš kambario. Vaikams tokia liga net patiko, nes tokiomis dienomis jie darydavo ką nori. O kai gali daryti tai, ką nori, neabejotinai ir įsivelsi į bėdą. Būtent per atžalas ir motina pakliuvo į kaimelio žmonių nemalonę.

Slapčia sugrįžusi namo, Frambuaza maistą ruošia pagal savo motinos paliktą receptų knygą. Tačiau ši knyga – ne vien tik receptų užrašai, tačiau ir dienoraštis, kuriame motina žymėdavo savo mintis ar dienos įvykius. Jauniausioji Dartigen atžala nagrinėja receptus, skaito motinos prisiminimus ir po truputį sau bei skaitytojui atskleidžia vaikystėje patirtus išgyvenimus, kurie leidžia išaiškinti pagrindinę šeimos paslaptį.

Romane šie prisiminimai kartais pateikti labai sklandžiai ir skaitosi lengvai, o kartais teksto rišliu niekaip nepavadinsi ir todėl skaitymas tampa sunkesniu: reikia atidžiau sekti mintį, ne iš karto supranti, ką autorė nori vienu ar kitu sakiniu, epizodu ar įvykiu pasakyti. Ir nors jau kūrinio viduryje maždaug nuspėji, ką iškrėtė Dartigenų vaikai, tačiau knyga lengvai perskaitoma iki galo: sekti kaip vystosi visa ši istorija ir kuo viskas baigiasi tikrai įdomu.

Paklausite, o kur gi tie apelsinai minimi pavadinime? Jie tikrai yra, nors iš jų niekas negaminama (kaip ir knygoje nepateikiamas nė vienas receptas) – apelsinai romane skirti kitiems tikslams.

Pabaigoje dar paminėsiu, kad nors „Šokoladas”, „Gervuogių vynas” ir „Penki ketvirčiai apelsino” vadinami trilogija, tačiau nei siužetu, nei pasakojimo struktūra, nei pagrindiniais veikėjais pirmoji ir paskutinė dalis nėra panašios. Jas jungia kiti trys dalykai: abi jas parašė J. Harris, abi jos pasakoja apie produktus, kuriuos aš labai mėgstu, ir abi knygos man patiko.

Apelsinų kvapas