John Fowles (Džonas Faulzas), nesuklysiu pasakęs, - literatūros genijus, mirė pernai – 2005 m. lapkričio 4 d. „Kolekcionierių“ parašė 1963 m. Kalbama, kad per 4 savaites. Įdomi asmenybė, kurios nebėra. Dar įdomesnės jo knygos, kurios tebėra.

Romanas „Kolekcionierius“ yra stulbinantis psichologinis trileris. Stulbinantis daugiau literatūrine ir pateikimo formos prasme, o ne siužeto vingiais. Dabartiniai Holivudo scenaristai sugalvoja įmantresnių istorijų, tik jų žavesys esti paviršutiniškas ir ne toks tikras.

Istorija tokia: klerkas Fredrikas Klegas laimi žirgų lenktynėse solidžią sumą ir imasi įgyvendinti savo norus ir svajonę (ne paslaptis kaip baigė gyvenimą kai kurie Teleloto milijonieriai). Klegas – drugelių kolekcionierius, įgyvendina svajonę, kuri liovėsi būti svajone po praturtėjimo: jis ruošiasi pagauti savo kolekcijai ypatingą egzempliorių, dėl kurio naktimis neužmiega, - studentę Mirandą. Planas pavyksta. „Egzempliorius“ eksponuojamas rūsyje tik pačiam savininkui ir, galima sakyti, tai - viskas. Toliau - jokios policijos, jokių persekiojimų. Tik senas namas su rūsiu Londono priemiestyje, ir du žmonės jame.

Lyginant „Kolekcionierių“ su kitomis skaitytomis knygomis, tai savotiškas Kamiu „Svetimas“ ir T. Harris „Hanibalo“ hibridas. Romanas kupinas aukos ir budelio vidinių išgyvenimų. Budelis kalba pirmuoju asmeniu, o auka savo patirtį dėsto dienoraštyje. Būtent jį skaitant, galima suvokti, ką reiškia būti uždarytame auksiniame narve. Autorius priverčia skaitytoją žvelgti į savo vidų, ten, kur kiekviename iš mūsų slypi blogio ir gėrio daigai.

Jei skaitydamas palaikai Mirandą (kažkas pasipiktinęs sakys, o argi galima palaikyti žmonių grobiką Klegą, tai sulig kiekviena jos įkalinimo diena skaitytojas gauna viltį, jog viskas baigsis gerai, jog ji sugebės pasprukti. Bet sulig kiekvienu sekančiu puslapiu suvoki, jog visos pastangos perniek, ir skaitytojas ima jaustis nejaukiai. Kaip rašė Margaret Atwood „Greis“ : „ nėra nieko baisesnio, kaip duoti viltį, o paskui ją atimti, tai beveik dar baisiau, nei suvis jokios vilties neturėti“. Žiauru, bet, manau, teisinga.

Knygoje nemažai įdomių ir protingų minčių. Kaip antai: „kai nemoki parodyti savo jausmų, tai dar nereiškia, kad jie nėra gilūs“; „Mes visi norim to, ko negalim turėti“; „Kiekvienas ima iš gyvenimo tai, ką gali“ ir pan.

Knygos tekstas įtaigus, prisėdęs nenori pasitraukti, ir tuo pačiu gąsdinantis,- skaitai ir bijai, ir nerviniesi, ir pyksti, kad rašytojas tave kartu su Miranda uždarė tarp keturių sienų ir tau prasidėjo klaustrofobija.

Aš tikėjau tuo, ką skaičiau, ir tebetikiu, ką perskaičiau. Viskas vyko iš tiesų. Tik tai išgyvenęs žmogus galėjo parašyti Mirandos dienoraštį. Tik būdamas kolekcionieriumi gali elgtis taip, kaip Klegas. Aš tuo tikiu, aš tą žinau, bjauriuosi ir bijau, kad vieną dieną galiu pamatyti savo rečiausiąjį egzempliorių ir ...brrr...bijau net pagalvoti, ką dėl jo galėčiau padaryti, nes aš taip pat esu Kolekcionierius. Kolekcionierius, kuris „netiki jokiu kitu pasauliu, išskyrus tą, kuriame gyvena, kurį mato. Iš tikro jis pats yra kalinys; įkalintas savo paties bjauriame ankštame šiandieniniame pasaulyje“ (228 psl.) .

Romanas sudarytas iš keturių dalių, nors knygos aplanke bei romano pabaigoje esančiame straipsnyje minimos tik trys dalys. Matyt iki galo apžvalgininkė G. Baužytė - Čepinskienė nepaskaitė, bet tai nesvarbu: užtat rašo, kad „autorius pasitelkia Šekspyro romantinės dramos „Audra“ simbolius ir motyvus“. Taip ir yra,- pasitelkia. Tik man kol kas netekę skaityti šios dramos. Ir neskaitysiu.

Knygos pradžios neišversti viduramžių rašytojos Marijos Prancūzės (lietuviškai jos jau turime “ Lė” (Lais)) žodžiai „que fors aus ne le sot riens nee“ reiškia lyg, „apie tai žinojo tik jie patys“, ir tai, manau, prieš skaitant būtina įsidėmėti.

Ir pabaigai reikėtų užsiminti, kad „Kolekcionierius“ – ganėtinai silpnas romanas palyginus su Faulzo šedevru „Magas“.

Kažkas negyvo