Štai taip „Tyto alba“ pristato šį romaną. Deja, kartais likimas tyčiojasi iš leidėjų, kurie prižadėję išleisti knygą liepos mėnesį, išleidžia spalį, ir kaip tik tuo metu Johnas Katzenbachas ima ir tą patį mėnesį išleidžia iš tiesų naujausią romaną – „The wrong man“ (viliamės išvysti ir lietuvių kalba).

Jau „Analitikas“ įrodė, kad šis amerikiečių rašytojas moka sukurti trilerį, kuris gali pretenduoti į ganėtinai intelektualaus romano titulą. Retas atvejis, kai knyga, kurios negali padėti į šalį, dar būtų intelektuali. Pagirtina.

O dabar apie „Pamišėlio istoriją“. Kodėl žmonės tampa pamišėliais?

Francis vėl įsispoksojo pro langą – tyrinėjo horizontą. Jis nekentė žodžio „kodėl“. Tas žodis jį persekiojo visą gyvenimą. Franci, kodėl negali susirasti draugų? Kodėl negali sutarti su savo seserimis? Kodėl negali tiesiai mesti kamuolio arba ramiai elgtis klasėje? Kodėl nekreipi dėmesio, ką kalba mokytoja? Arba skautų vadovas. Arba parapijos kunigas. Arba kaimynai. Kodėl tu kasdien slepiesi nuo kitų? Kodėl tu kitoks, Franci, kai mes tenorime, kad būtum kaip visi? Kodėl nesusirandi darbo? Kodėl negali lankyti mokyklos? Kodėl neini į armiją? Kodėl negali būti mylimas?

Taigi, koks pagrindinis klausimas pamišėliui? Kodėl tu kitoks, Franci, kai mes tenorime, kad būtum kaip visi?

Būtent – Francis Petrelis yra kitoks . Jis girdi balsus, kurių normalūs žmonės negirdi, jis elgiasi taip, kaip normalūs nesielgia, jis jaučia tai, ko niekas nejaučia. Jis kitoks, ir to užtenka, kad būtų apšauktas pamišėliu.

Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis pateko į psichiatrijos Valstybinę Vakarų ligoninę. Ten prasidėjo Pamišėlio istorija , kurią dabar mums ir nori papasakoti Paukštelis (tokia buvo jo pravardė beprotnamyje). Apie pamišėlius jau parašyta nemažai knygų – „Dievo namai“ su tęsiniu „Vargo kalnas“, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Haliucinuojantis Foucault“, etc. Kuo ši knyga patraukia, stebina, kartais tiesiog užburia, masina?..

Jei Johnas Katzenbachas būtų norėjęs tik parodyti beprotnamio gyvenimą, na, gerai, dar prie viso to pridėjęs detektyvinę istoriją, jis, geriausiu atveju, galėčiau sakyti, būtų sukūręs neblogą knygelę laisvalaikiui. Bet čia ne jo stilius. Parodyti jūros ošimą, jos bangavimą, meistriškai viską apipinti gražiomis metaforomis – puiku, bet manęs niekada nežavėjo tai, kas kiekvienam matoma, tai, kas normalu .

„Pamišėlio istorija“ nugramzdina į patį jūros dugną, pačius tamsiausius žmogaus sąmonės (ir pasąmonės) klodus. Čia riba tarp realybės ir sapno veik neatskiriama. Nėra nieko tikro, kas būtų tikriau už pamišėlio haliucinaciją.

Kartais linija, skirianti sapnus ir tikrovę, labai miglota. Man sunku tiksliai pasakyti, kas yra kas. Manau, kad dėl to man reikia gerti tiek daug vaistų, tarsi tikrovę būtų galima priartinti su chemija. Praryk pakankamai miligramų tos ar kitos piliulės ir vėl galėsi suvokti pasaulį. Liūdna, tačiau tai tiesa, ir vis dėlto vaistai atlieka savo darbą, ir, be to, dar daugelį ne tokių malonių pašalinių darbelių. Spėju, kad apskirtai tai teigiama. Tiesiog priklauso nuo to, ar labai vertini pasaulio suvokimą.

Šiuo metu aš jam visiškai neteikiu vertės.

Istorija apie tai, kaip psichiatrinėje ligoninėje ima dėtis keisti dalykai (be viso to, kad ten viskas keista), visai nepanaši į tą, kurią norėtum išgirsti. Keistai žūva praktikantė Trumpa Blondinė. Žodis keistai , čia tikriausiai visai netinka, greičiau – seselė yra žiauriai nužudoma. Tačiau tai dar ne keistenybių viršūnė. Netrukus į Valstybinę Vakarų ligoninę atvyksta prokurorė Liusi, ant kurios skruosto didelis randas, paliktas ją išprievartavusio vyro...

Istorija įsibėgėja. Knygą skaitant apima ne didesnis pamišimas nei tuos, kurie kasdien ryja krūvas tablečių, kad galėtų normaliai gyventi. Istorija nenormali, veikėjai taip pat, viskas čia tiesiog nenormalu, dėl to ir neleidžia atsitraukti.

Kažkas sėja mirtis, kažkas, galbūt Angelas? Galbūt. Pamišėlių pasaulyje išgalvoti žmogžudį daug paprasčiau nei išoriniame pasaulyje sugalvoti, ką veikti savaitgalį.

Įtampa stingdo. Ir stingdo ne dėl to, kad įvykiai vyktų vienas po kito. Priešingai – kai niekas nevyksta, kai aplink tik juoda naktis, puslapiai ima virpėti:

Rašytojas meistriškai perjunginėja veiksmų ir apmąstymų pavaras. Ir čia nėra kada sustoti. Sustoti – reiškia mirti.

Francis – vienintelis žmogus, kuris mato kitaip , mato kaip Angelas. Visa pamišėlio psichologija, jo pasaulio suvokimas (arba nesuvokimas). Tai – pagrindiniai koziriai bandant įminti didžiausią mįslę, ir tuo pačiu išsaugoti savo gyvybę.

Jis alsuoja, visai čia pat, šalia. Jis vaikšto, stebi, ruošiasi naujam puolimui. Jis čia, bet jo niekas nemato. Jis geba visus įtikinti, kad yra pamišęs, bet toks nėra. Ar tai Angelas? O gal Francis, suprantantis, kad jo viduje taip pat tūno blogis, kurį jis stengiasi slėpti? Kas? Kaip rasti žudiką, kai nežinai, kas tikra, o kas ne?

Kaip rasti tai, kas tikra?

Knyga gali gąsdinti ar bauginti, bet iš tiesų ji tik parodo, koks gali būti kitoks pasaulis, kaip kitaip jį galima suvokti.

Ši istorija nepaliks jūsų niekada, kaip nepaliko Francio, kuris užrašė ją ant savo buto sienų. Ji tokia gyva, koks tik gyvas gali būti grožinis kūrinys. Išnirus iš „Pamišėlio istorijos“ dugno sunku taip pat paprastai pažvelgti į šį, normalų pasaulį, suvokiant, koks nenormalus jis gali būti.

Johnas Katzenbachas, perskaičius dvi jo knygas, jau tapo vienu iš mėgstamiausių nūdienos mano autorių, kuriam labai sunku rasti analogų. Su nekantrumu lauksiu dar vieno vertimo – romano „Kilnus reikalas“. Tačiau tai labiau liūdina nei džiugina. Kodėl? Lietuvoje dažniausiai taip ir verčiamos knygos: vieno viena, dvi, kito: viena, dvi, trys ir viskas. Vėl ieškoma kažko naujo, bet...

Johnas Katzenbachas yra parašęs vienuolika romanų ir aš niekaip nesuprantu, kam versti kitus trilerius (bent jau trilerius), kai dar tiek daug neišversta šio autoriaus knygų? Kam išvis leisti kitas knygas, kai neišleistos visos šio rašytojo?

Tai retoriniai klausimai Tyto albos vadovybei. Neabejotina yra tik vienas faktas: Johnas Katzenbachas yra didžiausias šių metų leidėjų atradimas. Ir, po velnių, nėra nė vieno žmogaus, kuris dar būtų nusivylęs šio rašytojo kūriniais! O kai perskaičiau „Pamišėlio istoriją“, pasipylė grasinimų serija, kad kuo greičiau duočiau paskaityti šią knygą.

Žinodamas, kad leidėjai visada bent šiek tiek atsižvelgia į skaitytojų pageidavimus, norėčiau visų J. Katzenbacho gerbėjų tikėtis, jog Tyto Alba ryšis išversti visas šio rašytojo knygas ir kada nors pakvies jį pasisvečiuoti knygų mugėje; kaip sakė vienas mano draugas: „geriau už Johną Katzenbachą vis tiek nėra ką leist“. Ir aišku, didžiausia padėka leidyklai, kad apskritai šios knygos jau atkeliavo į Lietuvą.

Knygos, kuriomis gyvenama