"Ne raugas", - sušukau aš ir užklupau jį nepasiruošusį.

Norėjau pradėti nuo to, kad Džono Lenono pristatinėti nereikia, bet čia pat suabejojau, - gal jau praėjo laikai, kai žinoti Bitlus buvo išsilavinusio žmogaus garbės reikalas… Taigi, Dž.Lenonas - legendinės anglų "The Beatles" grupės lyderis, taip taip, tas pats, kurio žmona buvo Joko Ono, ir kurį nušovė trenktas gerbėjas prie jo paties namų. Jei ir dabar neatpažinot, niekuo nebegaliu padėti. Užtat iš anksto prisipažįstu, kad, nors gerbiu ir mėgstu Bitlus, nesu iš tų, kurie dėl jų kreizėja, ir todėl atsiprašau visų bekreizėjančių, kad skaičiau ne originalą: mano vokiečių kalbos mokėjimas neleistų imtis tokio baisiai angliško kūrinio… Tačiau be abejo, būtų įdomu perskaityti nuomonę žmonių, kurie įveikė autentišką variantą, - kadangi trumpose Dž.Lenono istorijose greta siužeto informaciją teikia dar ir kalba: transformuota, deformuota, išversta į kitą pusę ir dar užrišta mazgeliu.

Savaime suprantama, jog tokiu stilium parašytų tekstų neįmanoma išversti, neprarandant pakeliui dalies kalambūrų, skambesio, metaforų, ką pripažįsta ir pats vertėjas. Tikiuosi, man bus atleista už citatų kokybę - juk jos dukart išverstos iš neišverčiamo teksto.

Tiesa, ne visi tekstai yra groteskiški rebusai, yra ir šiaip mielų fabulų: " Au au, žiūrėkit, štai bėgioja/ Gauruotas draugas senas./ Prie stulpo pakelia jis koją/ Ir vėl tolyn tursena./ Šaunus šunytis! Uodega viršun - / Tarnauk, brolyt, tarnauki, - / Tavęs, mielasis, džiaugsmas laukia:/ RYTOJ TREČIĄ PO PIETŲ MES UŽMIGDYSIME TAVE, NAIDŽELAI. ("Šaunusis šuva Naidželas", p. 22).

Knygoje pilna visko, nėra tik absoliučiai jokio politinio korektiškumo. Tyčiojamasi iš: negrų, profsąjungų, fanų, politikų, invalidų, literatūros, etc… Juoduoju humoru persunktose novelikėse jaučiama savotiška apokaliptinio karnavalo atmosfera, - bet kas čia gali padaryti bet ką dėl bet ko. Net ir užmušti. Puikus (tik ilgas) pavyzdys iš "Vakarėlio pas Rendolfą": "Ž iū, o ant slenksčio visi jo šlangai bičiuliai, visi kaip vienas: Bernis, Deivas, Niki, Alisa, Bedi, Friba, Vigi, Naidželas, Alfredas, Klaivas, Stenas, Frankas, Tomas, Garis, Džordžas, Garolbas, nieko sau!

"Užeikite gi, bičeliai, bachūriukai ir draugeliai", - pasveikino juos Rendolfas, švypsodamasis nuo ausies iki gerklės. Na, jie ir įvirto, juokuodami ir šaukdami: "Linksmų Kaldiedų, Krendolfai", - garsiai ir širdingai, o po to užpuolė jį ir kad ims tąsyti, trankyti per makaulę, kalbėdami: "Niekada mes ir nemylėjome tavęs, asile tu, ir ko tu prie mūsų prisikabinai, mulki…". Žodžiu, jie užmušė jį, matot, bet kita vertus, negalima juk pasakyti, kad pasimirė jis vienišas, tiesa? Laimingų Kalėdų tau, Rendolfai, prieteliau mūsų! " (p. 31).

Šiuos šedevriukus Dž.Lenonas pradėjo kurti dar mokykloje; pirmą kartą knyga išėjo 1964 m., ir greit tapo bestseleriu Didžiojoje Britanijoje ir JAV. Įdėta čia taip pat Polo Makartnio įžanga, o vienas kūrinys - jų bendras darbas. Knyga iliustruota groteskiškais autoriaus piešiniais.

Puiki knyga