Ne taip lengva šiai dienai parinkti knygą: juk ji tikriausiai turėtų būti susikaupusi kaip kapas, rami it artimojo veidas, ir tuo pačiu - skvarbi kaip lapkričio atšalimai, vos šiurpinanti - lyg vėlyvas rudeninis vėjas, suvokianti - it susimąstęs skaitytojas, virpanti - tarsi chrizantemos žiedlapis.

Kelią pastoja tamsūs šešėliai -

Gal nebijoki pastumt kurį.

Gal pamatysi protėvio vėlę -

Šviesią lyg slystantį ungurį.

("Lapkričio nakties kelionė")

Galbūt J. Strielkūno "Tamsos varpai, šviesos varpai" tobulai neatitinka šių bruožų, tačiau joje sutikta "būties ir nebūties akivaizda, gyvenimo tragizmas ir šiokiadienio šypsena, buities ir visuomenės būdo šmaikštūs piešiniai", kaip sako protingų kritikų, kuriais aš nesu, anotacija - tinkama truputį egzistencinei, truputį lyriškai ir truputį gyvenmyliškai nuotaikai:

Visi pavirsime į nieką.

Bet gūdy požemio gilaus

Gal atpažins dar sliekas slieką

Ir tartum brolis prisiglaus.

("Arogantiškam kolegai")

J. Strielkūnui žodžiai, jų sąskambiai ir rimas paklūsta iki pavydo sklandžiai, visame tame dar sugebant išlaikyti mintį ir nuotaiką. Jo eilėse glaudžiai susipina kaimiškieji - gamtiškieji prisiminimai; suvokta, įgyventa, bet vis tiek svetima miesto dvasia (nebent tai būtų Žvėrynas, kuris tarsi toliau nuo miesto) bei miestant sugrįžtantis beveik sakmiškas siaubas:

Tamsi vidurnakčio aludė

Nelyg miškų žvėries landa.

Čia kartais renkas nusižudę

Ar nužudyti kažkada.

Ir sirena, staiga sustaugus,

Kažką jiems primena tikrai,

Kes krūpsi mano jaunas draugas,

Kurį prisimenu gerai

("Aludės baladė")

Žodžiu, ieškantis - suras, matantis - išvys, girdintis - išgirs tai, kas jam svarbu, malonu, patinka. Tad turbūt tik tiek, nes kuo toliau galvoji ką parašyti, tuo pamatai, kad nedavė Dievas tos dovanos. Trumpai tariant - jeigu mėgstate subtilią, prasmingą lietuvišką poeziją - skaitykite. Ir tylių jums švenčių.

Labai, labai puiku.