Seniai seniai, taip seniai, kad tą pamena tik tie, kurie knygas skaitė iki P. Coelho ir D. Brown‘o bestselerių pasirodymo, kūrinių apie burtininkus veiksmas vykdavo kituose pasauliuose arba, neįtikinamiausiu atveju, seniai seniai Žemėje. Bet paskui pasirodė istorija apie Tą, Kurio Vardo Neminėsiu, kuri atskleidė, kad burtininkai egzistuoja ir šiandien: jie (kaip ir kiti fantastiniai veikėjai) vis dar gyvena šalia mūsų, paslapčia, pūsdami miglą paprastiems mirtingiesiems į akis. Tačiau su kiekviena knyga apie burtininkus (ypatingai – apie jų mokinius) mes, prasčiokai, vis labiau artėjame prie tiesos. Ji tokia: „Burtininkas turi didelę galią. Valios pastangomis jis gali padaryti ką tik nori. Jo kerai gali tarnauti arba doriems, arba savanaudiškiems tikslams, todėl ir rezultatai gali būti geri arba blogi darbai.“ (77 p.)

Burtininkų paslaptis – demonai: „demonai yra didžioji paslaptis. Prastuomenė žino, kad jie egzistuoja, ir žino, kad mes su jais bendraujame. Štai kodėl jie taip mūsų bijo! Tačiau tie žmogėnai nežino tikros tiesos – kad visas galias mes gauname iš demonų. Be jų pagalbos mes būtume tik pigūs fokusininkai ir šarlatanai. Mūsų galia yra ta, kad mokame juos iškviesti ir priversti paklusti savo valiai. Jei viską atliekame teisingai, demonai mums tarnauja. Tačiau jei padarytume nors mažiausią klaidą, jie sučiuptų mus ir sudraskytų į gabalus. Mes vaikštome skustuvo ašmenimis“ (77-78 p.). Todėl tik kvailiai (kitaip tariant – mokslininkai) mano, kad marą platina žiurkės – nė velnio! T. y. velnias, o tiksliau velniūkštis – raudonasis nuoboda (jį galima pamatyti užkonservuotą Linkolno korporacijos Medicinos institute).

Jūs manote, kad teisininkai yra velnio išperos (turiu omenyje teisėją ir kitai pusei atstovaujatį advokatą, nes jums pasitaikė ne teisininkas, o maumas)? Nesąmonė! Demonai – tikrieji teisininkai: „Jei sakydamas paliepimą burtininkas stabteli įkvėpti oro, nors ir trumpam, galime suprasti tai kaip įsakymo pabaigą, o tada pasikeičia jo esmė arba lieka tik nesuprantamas žodžių kratinys. Trumpai tariant, jeigu mums suteikiama proga suprasti ką ne taip ar savo naudai, mes jau jos nepraleidžiame“ (97 p.). Tiesa, ir burtininkai, anot pačių demonų, ne ką geresni: „Burtininkai yra patys klastingiausi, pavydžiausi ir dviveidiškiausi žmonės pasaulyje, baisesni net už teisininkus ir mokslininkus. Jie dievina valdžią ir meistriškai ja naudojasi, tik ir ieško progos, kaip įgelti savo priešininkams.“ (98 p.)

Visa kita turėtumėte žinoti ne iš knygų (būtų gerai, kad bent jau ne iš šių):
„– Nagi, jaunasis Andervudai, – klausdavo ponas Perselis, – koks svarbiausias mūsų garbingos Vyriausybės uždavinys? – Natanielis atrodė sumišęs. – Galvok, galvok!
– Vadovauti mums?
– Apsaugoti mus. Nepamiršk, kad mūsų šalis kariauja. Praha vis dar užėmusi didžiulius plotus į rytus nuo Bohemijos, o mes iš visų jėgų stengiamės, kad jie neįsiveržtų į Italiją. Dabar pavojingi laikai. Po Londoną šmirinėja būriai agitatorių ir šnipų,. Jei norime, kad imperija liktų nepadalyta, reikalinga stipri ir tvirta vyriausybė. O stiprybė – tai galingi burtininkai. Įsivaizduok šalį be jų! Prasčiokai valdo valstybę – tai paprasčiausiai neįmanoma! Šalyje įsivyrautų chaosas ir ją greitai užimtų priešai. Tik mūsų vadovai gelbsti mus nuo anarchijos!“ (70-71 p.)*

Štai tokį pasaulį rasite britų rašytojo Jonathan‘o Stroud‘o romane „Samarkando amuletas“ (2003 m., liet. – 2007 m.). Tai pirmoji trilogijos dalis: kitos dvi – „Golemo akis“ (2004 m., liet. – 2007 m.) ir „Ptolemajaus vartai“ (2006 m.). Jeigu paklaustumėte manęs, kam skaityti dar vieną britą, rašantį burtininkus, atsakyčiau paprastai: ši knyga artimesnė Robert‘o Asprin‘o istorijoms apie Skivį ir Aahzą nei Tos, Kurios Vardo Vis Tiek Neminėsiu, kūrybai.

J. Stroud‘o knygos siužetas – minėtųjų autorių romanų mišinys: šių laikų Jungtinė Karalystė, paauglys burtininkas, kuris iškviečia demoną, norėdamas atkeršyti už prieš keletą metų patirtą pažeminimą. Ir iškviečia jis ne bet ką, o patį Bartimėjų – Sakhr al Džinį, Galingąjį N‘Gorso, Sidabraspalvę Plunksnuotoją Gyvatę, atstačiusį Uruko, Karnako ir Prahos sienas, kalbėjusį su Saliamonu, šuoliavusį po prerijas su pirmykščių bizonų kaimenėmis, sergėjusį senovės Zimbabvę, kol suiro jos sienos ir šakalai apgraužė žmonių kaulus! Kadangi Natanielis (toks jaunojo burtininko vardas) dar labai nepatyręs, tai košės bus privirta kaip reikiant – sunaudota tiek beržo, kiek jo reikia 508 puslapiams pagaminti.

Knygoje nuvylė tik du dalykai. Pirma, jo pradžioje pateikti atsiliepimai, kuriuose (tiesa, ne visuose) atskleista per daug siužeto. Antra, viršelyje įrašytas trilogijos pavadinimas, iš kurio aišku, kad tiek demonas, tiek jo šeimininkas laimingai išsisuks iš visų problemų (gerai, jau gerai, ir taip aišku, kad 99% knygų pagrindiniai veikėjai lieka gyvi; bet nors viltį, kad visi žus, galėjo palikti).

O patiko gyvenimišku (tiek, kiek jo gali būti fantastinėje literatūroje) paprastumu: paauglys šiame romane panašus į paauglį, o ne superveikėją – su savo nuoskaudomis, keršto troškimu, baimėmis ir klaidomis. Be to, ir klaidos čia įsirėžia skaudžiau nei randas odoje. J. Stroud‘o dėstomos tiesos, vėlgi, paprastos ir gyvenimiškos: „Laisvė tėra apgaulinga iliuzija. Už ją visuomet reikia mokėti“ (166 p.), „Visi turistai tik ir taiko nugvelbti kokios skulptūros arba statinio gabalėlį ar pasibastyti po „blusų turgų“ ir pigiai iš po prekystalio įsigyti kokį nors iš kojų verčiantį magišką daikčiuką. Labiausiai mane erzina ne tai, kad naikinamos kultūros vertybės, o beviltiška šitų turistų tuštybė.“ (26 p.)

Dar ši knyga mane sužavėjo humoru (tai ir sukėlė asociacijas su R. Asprin‘o kūryba): joje rasite ir taiklių pastebėjimų („Čia jums ne taksi susistabdyti – neužtenka riktelėti bet ką “, 11 p.) ir politinės satyros (deja, patingėjau pasidomėti, ar romane minimų politikų pavardės yra tikros ar išgalvotos).

Telieka paminėti, kad knyga lyg ir su pabaiga, tačiau visi keliai palikti Bartimėjui sugrįžti (kaip minėta, tą rodo ir trilogijos pavadinimas). Ir dar tai, kad 2009 m. turėtų pasirodyti šio romano ekranizacija.

Dar viena istorija apie jauną anglų burtininką.
IMHO, geresnė už HP (ne, jo vardas ne Canon‘as)

 * Jeigu ši ištrauka neįtikino apie tokios vyriausybės būtinumą, tai siūlau trumpai susipažinti su metine šios vyriausybės ataskaita:
„Džiaugiuosi, kad šiandien galiu pasakyti, jog visose srityse – tiek vidaus, tiek užsienio – yra puikių laimėjimų. Netrukus juos išvardysiu, o pirmiausiai noriu pranešti, kad mūsų kariuomenė nubloškė italų maištininkus iki Turino ir ten įsitvirtino žiemai. Be to, mūsų Alpių batalionai sunaikino ekspedicines čekų pajėgas....
Akimirkai jo kalbą nutraukė audringi plojimai.“ (214 p.)