José Maria Sánchez Silva - Marcelinas Duona ir Vynas

Autorius: Che
Data: 2010-08-31

Jau klasikine yra tapusi frazė, perskaičius kūrinį skirtą vaikams, kad jo idėją labiau suvokia tėveliai, o mažiesiems tai yra įdomi istorija, savo giliąja esme grimztanti pasąmonėn ir formuojanti didesnės siekiamybės norą. Skaitydama autoriaus pradžios žodį pritariau, kad šiandien pilna tuščios fantasmagorijos, kad žmogui trūksta paprastos krikščioniškos istorijos, galbūt su mirties motyvu, svetimu jaunam žmogui. Šiek tiek nustebau, kad įvadas parašytas 1953m., bet lotyniška sentencija Nil nova sub sole man tikrai nėra naujiena.

Knygelė perteikia pačią giliausią krikščioniško tikėjimo tiesą, kurią ne kiekvienas iškart prisileidžia. Kalbama apie Dievo, Kristaus, silpnumą, atitolinama Dievo – kaip absoliuto – jaučiančio pilnatvę savyje, idėja. Parodomas Dievas, kuris realiai yra užmirštas ir laukia paties paprasčiausio žmogaus – vaiko – dėmesio, pamatymo. Paradoksas, kad toks krucifiksas gyvena vienuolyno palėpėje. Simboliška, kad vienuoliai jį žada ištraukti dienos švieson suremontavę koplyčią. Jei reikia trumpo siužeto – pranciškonų vienuoliai (verta paminėti, jog autorius puikiai atskleidžia pranciškonų brolijos idėjas ir gyvenimo būdą) priglaudžia našlaitį, juo rūpinasi, auklėja – pats geriausias auklėjimo pavyzdys be jokio priverstinio religinių ar mokslinių dalykų brukimo. Aprašomas vaikas yra paprastas berniukas, žingeidus, viskuo besidomintis. Tyrinėjantis pasaulį. Kaip knygoje parašyta – gali padėti skruzdėlytei nusinešti iki skruzdėlyno šapelį, gali ją ir žemėmis užmėtyti. Atjaučiantis vienuolius, su jais guviai bendraujantis, taip pat darantis išdaigas koplyčioje. Išgyvenantis visus vaikui būdingus psichologinius momentus, besiilgintis ryšio su bendraamžiais, turintis nematomus draugus. Lemiamas momentas  - žvilgsnis į Kristų, esantį užgintoje palėpėje, į kurią veda pavojingi vaikui užlipti laiptai. Susidūrus vaiko ir Kristaus žvilgsniui, berniuko gyvenimas keičiasi. Dingsta seni įpročiai, džiaugsmai. Simboliškai parodoma, kaip gyvenimo centru tampa Kristus. Jį suvokiant kaip asmenį, taip pat stokojantį žmogiškos meilės ir šilumos. Vaiko žvilgsnio atvirumas ir natūralus rūpestis Kristumi kaip asmeniu, parodo esminę tapsmo krikščionimi atkarpą. Pabaiga su mirties motyvu atskleidžia, kaip esant ryšyje su Kristumi, gryninasi žmogaus norai, tikslai. Žmogus ima suvokti, kas jam svarbiausia.

Galbūt daug ką nustebins, jog ši knygelė yra laimėjusi H. K. Anderseno premiją, tačiau ji yra unikali tuo, kad priartina didžiausias gyvenimo tiesas iki žaismingai aprašytos kasdienybės, augantis ryšys su Dievu parodomas kaip jautri draugystė. Kreipiamas dėmesys į pagrindinius dalykus, kurie yra žmogui svarbiausi, kaip auga žmogus jų stokodamas ir kokiu būdu atranda. Mirtis, kuri mūsų pasaulyje sutinkama, kaip tragiškas dalykas, knygelėje, žinant jos aplinkybes, suvokiama, kaip Dievo stebuklas. Tai yra puikus vaikų literatūros kūrinys, laikytinas tikru vertybiniu orientyru tiek vaikams, dar patirsiantiems įvairius gyvenimo slenksčius, tiek tėveliams, kuriems galbūt reikia kopti iš savų duobių.


Vaiva Lanskaronskytė

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.