Josifas Brodskis – poetas, kurio reputaciją galima pavadinti prieštaringa. Kokių tik variantų neišgirsti: tai, pasirodo, Nobelio premiją jis gavęs tik dėl to, kad žydas, tai dėl to, kad pabėgo iš Tarybų Sąjungos, lyg ta premija būtų koks postfaktinis kyšis, tai atvirkščiai, – dėl Vakarų seiliojimosi rusų literatūros atžvilgiu… Visas tas pagiežingas politikavimas nustumia poeziją į antrą planą, nors, palyginus su ja, yra toks apgailėtinai laikinas, kad daugiau jam šioje apžvalgoje vietos neskirsime. Savaime suprantama, poezija negali patikti visiems, – tiek ši, tiek bet kuri kita. Ir šią knygą aprašyti ėmiausi dėl dviejų priežasčių. Viena vertus, seniai mėgstu J.Brodskį. Kita vertus – jo eilių rinkinys “Vaizdas į jūrą” mane papiktino.

Knyga sudaryta iš eilėraščių lygiagrečiai rusų ir lietuvių kalbomis, iliustruota paties J.Brodskio piešiniais. Įdėta poeto kalba, atsiimant Nobelio premiją (būdingo jo požiūrio į kalbą kaip į kuriantį, valdantį žmones pradą, apologija), jį pažinojusių lietuvių straipsniai, daug nuotraukų. Apie J.Brodskio eiles galima būtų kalbėti ilgai, tačiau kaip tą daryti be citatų? O su citatom reikalai nekokie… Suprantu, kad poeziją versti sunku. Kad vertėjui reikia perteikti ne tik eilučių prasmę, bet ir eufoniją, ritmiką, kartais – net grafinį vaizdą. Bet nejau ne prasmė turėtų būti svarbiausia? Jei daugiausia dėmesio kreipsime į skiemenų skaičių eilutėje… Na, ir bažnyčią išardžius, iš jos plytų galima pastatyti tvartą, jei žiūrėsime ne architektūrinės vizijos, o skaičiuosime, kad perimetre sugultų lygiai toks pats plytų kiekis… Ir iš tiesų, skaitant daugumą lietuviškų vertimų, pasijunti nejaukiai, lyg atėjęs žinomu adresu, patektum į visai nepažįstamą vietovę. Taip, J.Brodskis ne iš tų, kuriuos lengva perteikti kita kalba. Jo eilės labai koncentruotos, – jokio poetinio skystmo, su kuriuo vertėjas galėtų be rizikos žaisti. Ten buitiniai, kasdieniai faktai surikiuoti šalia globalių apibendrinimų, įžvalgų, ir viskas tvirtai surišta tarpusavio priežastiniais ryšiais. Žodžiai suleisti it akmenys kokių actekų kyliniu principu pastatytoje sienoje. Nežinia, kas kieno rankose yra Rubiko kubas, – Brodskis kalbos ar kalba – Brodskio, ir sunku įvardinti to žaidimo rezultatą, nebent maištingu žodžio klasicizmu…

Taigi, kuo visa tai virsta vertėjų rankose? Nublukę, išsivadeję, prėska. Panašiai ką tik sugautas upėtakis tviska vaivorykštės spalvomis, o paskui ima gesti ir blukti… Tai prasideda nuo paprasčiausio gramatikos nesuvaldymo. Nesiūlau versti eilių paraidžiui (nors kai kur, deja, taip būtent ir padaryta), tačiau argi nereikia gerbti originalo? Bet kai “rezina” verčiama kaip “kramtomoji guma”, “roditsia” – “pasigimdyti save”, “osina” – tai krūmu, tai alksniu, tik ne epuše, o “uchodit v Vilniuse” – “įeina į Vilnių”, kažkaip pasimeti. Jei sakysim, kad tai smulkmenos, galima priminti, jog iš jų ir susideda eilėraštis; dar yra variantas, kad poezijoje smulkmenų nebūna, tačiau tiek jau to. Gerai, originalo “šikšnosparnį” pakeitus “apuoku”, gal didelė painiava nekils, nors dalis prasmės semų ir pametama. Be to, gal to reikia, kad skiemenų nebūtų per daug (apie rimą šiuo – ir dauguma kitų – atvejų nekalbama, jis čia nėra pagrindinė žodžių kaitaliojimo priežastis). Tačiau perskaitai eilutę “sposobnost’ torčat’, izbežav ukola”, G.Patacko išverstą kaip “gabumas styroti bei atremti dūrį”, ir nežinai, ar čia juoktis, ar verkti, ar parašyti laišką vertėjui, kad paaiškintum, ką šiame kontekste reiškia “torčat’”. Taip pat paklausti, ar gali abejingas balsas skambėti žvaliai, kaip kad jo parašyta juodu ant balto. O visų labiausiai turbūt norėčiau sužinoti, iš kur jis ištraukė, kad “Grynojo proto kritiką” parašė Hėgelis?! Uf… Arba aš čia kažko nesuprantu… Arba labai labai nesuprantu. Ačiū dievui, šalia yra originalas, galima įsitikinti, kad Brodskis – ne taip jau blogai. (Nors jo eilių irgi yra visokių, kai kurios, spėju, į rinkinį pateko dėl lietuviškos tematikos, o kur kas geresnės neįdėtos dėl jų sudėtingumo versti.)

Visiškai nenoriu irodinėti, kad versti poeziją nereikalingas darbas, kad visiems privalu skaityti tik originalus. Atvirkščiai, manau, kad geri vertimai – tautos išprusimo požymis. Tačiau šiuo atveju, nors kol kas neišsiaiškinau, rusų ar lietuvių kalbą primiršo vertėjai, pareiškiu griežtą subjektyvią savo nuomonę: su poezija taip elgtis negalima.

Puikus geros poezijos ir blogo vertimo pavyzdys