Jeigu knygos skaitymą palygintume su važiavimu traukiniu, tada galėčiau sakyt, kad šis kūrinys – greičiausias pasaulyje traukinys. Vos į jį įlipi, nepajunti – o jau tenka išlipt. Veiksmas sukurtas tobulai. Nieko, kas trikdytų, stabdytų ar drumstų kelionę. Knyga greitai pasiekia maksimalų greitį ir iššokti iš jos skaitytojas neturi jokių vilčių, išskyrus ekstremalius atvejus.

Veikėjai, daugiau ar mažiau – stereotipiniai. Paola Dikanti – inspektorė, psichiatrijos mokslų daktarė. Kaip visada „geroji fėja“ labai nelaiminga: niekas jos nemyli, viršininkas pasinaudojo akimirkos silpnumu. Tipiška. Ar bus ir Supermenas Romeo? Dar kyla klausimų – Antonis Fauleris – buvęs karinių oro pajėgų žvalgybos karinininkas. Amerikietis. Ko trūksta? Antagonistas – Viktoras Karoskis – kunigas, žudikas maniakas. Visi kiti, aišku, tik tarp kitko.

Knygos ašis – psichopato, maniako Viktoro Karoskio vykdomos kardinolų žmogžudystės. Kas čia įdomaus ir naujo, paklausite? Palūkėkit, mes dar neįsibėgėjom.

Startas – svarbiausias katalikų bažnyčios renginiui – konklavai, iškilo didelė grėsmė: kažkas vieną po kito žudo kardinolus, ir čia nebūtų nieko keisto, bet yra vienas „bet“ – tyrimo komanda sužino, kas juos žudo, ir tai nieko gero kardinolams nežada. Į dabarties istoriją nuolat grįžta psichopato praeities išgyvenimai, pokalbiai su gydytojais, vaikystės traumos...Traukinys juda vis greičiau...žudoma...ieškoma...maniakas trainiojasi visai šalia. Baimė auga: nužudomas Paolos kolega. Taip žiauriai, kad šeimos nariams neleidžiama į jį nė pažvelgti. Knygoje aprašomos scenos kelia šleikštulį. Žudiką maniaką norisi pagauti ir pribaigti savo rankom.

Bet ar viskas čia tikrai taip paprasta? Staiga- viršgarsinis greitis – važiuojama žemyn,o gal kylama į viršų: viskas apsiverčia, viskas yra ne taip, kaip galvoja skaitytojas – nesitikėk ištrūkt – finišas.

Maždaug taip schematiškai atrodytų šio romano puslapiais išmintas kelias. Nežinau, kaip skaitytojas „pajus“ šį romaną per kelias skaitymo sesijas, bet aš nesugebėjau atsispirti, ir nepabaigti knygos vienu kartu.

Ką gi iš tiesų nori pasakyti „Dievo šnipas“? Nes pasakyti, bet kuriuo atveju yra svarbiausias bet kokio kūrinio uždavinys. „Dievo šnipas“ savo giluminiais sluoksniais artimas John Katzenbacho „Analitikui“. Čia siužeto svarba nueina į antrą planą, nors tas siužetas sukaltas puikiai, ir pabaigoje iškyla esminis, visą knygą jungiantis klausimas. Ar į jį atsakoma? Ne. Skaitytojas gali į jį atsakyti, bet autorius tikrai neatsako. Knyga turi svorį, ir už tai didžiausia aplodismentai jos autoriui. Taip turėtų būti rašomi psichologiniai trileriai! Kaip ir kiekvienoje vertingoje knygoje, taip ir šioje gausu specialiai surinktos medžiagos, įvairiausių detalyčių, kurias sudėjus gaunamas puikus kūrinys. Nesiruošiu šios knygos labai girti, ji kalba pati už save. Malonu matyti, kad toks jaunas autorius, kaip J. G. Jurado sugebėjo ne tik pasisemti įkvėpimo iš A. Perez – Reverte, bet ir drąsiai diegti savo idėjas. Todėl tokie kūriniai ir populiarūs visame pasaulyje. Čia netuščiažodžiaujama, neblevyzgojama grakščiomis metaforomis ir tuščiais išvedžiojimais. Čia kalbama apie dalykus, kurie paliečia pačią žmogaus esmę.

Ko daugiau reikia? Nieko. Laukiam naujų kūrinių.

Taikliai ir giliai