Judita Vaičiūnaitė „RAŠTAI: I TOMAS“

Pirmoji reakcija į tai, kad išleistas I-asis Juditos Vaičiūnaitės Raštų tomas - gana proziška: "Taip ir turėjo būti". Juk jos kūrybinis palikimas - apie 2000 eilėraščių, 15 poezijos rinkinių, vertimai. Į šį tomą sudėti iki 1990-ųjų spausdinti eilėraščiai, pradedant rinkiniu Pavasario akvarelės (1960), baigiant Šešėlių laikrodžiu (1990).

Raštai - ne šiaip pažintis, ne probėkšmiais mestas žvilgsnis. Veikiau tai kūrybinė išpažintis tiems, kurie poeziją ne skaito, o studijuoja, gilinasi į autorės nueitą kelią, lygina pirmuosius pavasario akvarelėmis išlietus žingsnius su neužmirštuolių mėnesį sudėliotais Vilniaus fragmentais, brandžiu hiacintais pakvipusiu žiemos lietumi ar šešėlių laikrodžio dūžiais, skaičiuojančiais jau nebe asmeninį, bet priešistorinį laiką, kai gyvybė juntama kaip svaigus akimirką užtrukęs skrydis į dabar . Raštai visų pirma liudija laiką. Vartant vienoje knygoje sudėtus eilėraščius, jis tampa apčiuopiamas. Nenuostabu: J. Vaičiūnaitės kūrybos pagrindas - jusliškumas. Rašyti apie tai, kas matoma, girdima, ką galima paliesti - galėtų būti J. Vaičiūnaitės kūrybinis credo , tačiau - rašyti taip, kad per pojūčius atsivertų tai, kas slypi už regimos dabarties. Poetinė istorijos rekonstrukcija cikluose "Kanonas Barborai Radvilaitei" ar "Kestutaičiai. Restauracija". Vilniaus archeologija to paties pavadinimo eilėraštyje, atsikartojanti daugelyje tekstų kaip genius loci (vietos dvasia). Kalbėjimas čia ir dabar, nuo savęs, bet vis dėlto jaučiant laiko slinktį:

Užlieja kambarį šviesa. Išnyra balkšvas miesto bareljefas

ir baltos astros ant palangės,

kur žurnalai, knygos ir žvakidės.

Einu prie lango, pradarau duris.

Imu žvalgytis -

tik spindesys

ant nebaigtų statyt namų pro ūkaną pralietas.

J. Vaičiūnaitės tekstai tapybiški. Jie kalba vaizdais, per detalę nurodo į visumą, kurią rekonstruoti paliekama skaitančiajam. Būtent - rekonstruoti, o ne interpretuoti, pamatyti savaip. Lieka tik eiti į pasaulį, kur erdvę skaido du balti Kotrynos bokštai, rūdimis pro voratinklius žėri varpai, klaidžioti tais gotiškai paslaptingais skersgatviais, bandant po vieną bruožą restauruoti šešėlius tų, kuriuos mylėjau, jų akis, balsus ir eiseną . Galbūt pavyks išvysti ir Vilniaus vyšnynus vaiskų pavasario vakarą . Taigi J. Vaičiūnaitės Raštų skaitymas, man prasidėjęs gana akademiškai (sąžiningai bandžiau gilintis į G. Bernotienės įžangos straipsnį "Branginusi šviesos gelmes" turėdama tikslą pažvelgti į poetės nueitą kūrybinį kelią iš laiko perspektyvos) galų gale vis tiek baigėsi įsižiūrėjimu į paskiruose tekstuose atsiveriančias patirtis. Atsidūriau prieš paprastą faktą - net ir liudydama laiką tikra poezija lieka jam nepavaldi. Pro savo langą matydama šerkšnotas klevų šakas, kurios dar taip neseniai degė rudens raudoniu, nejučia stabtelėjau prie eilėraščio "Žiemos sode":

…ir kai vainikas

iš snaigių spindesio pavirs į šlapdribą,

tu jausi tą lietaus ir ledo ribą,

regėsi - pro gėlių šakas ištrykš

į stiklo kambarį

žiemos vaivorykštė

Poetinė archeologija