"Visą dieną be perstojo į namus nešė įvairiausius instrumentus, ginklus, elektros aparatus. Marta ne juokais sunerimo.

- Ar tik ponas neišsikraustė iš proto? - klausė ji manęs.

Aš ryžtingai papurčiau galvą.

- Ar jis ima ir jus su savimi?

Linktelėjau.

- Tai kur išvykstate? - rūpėjo Martai.

Aš dūriau pirštu į žemę.

- Į rūsį? - sušuko senoji tarnaitė.

- Ne, - pagaliau pravėriau lūpas, - dar giliau!"

56 p.

Kaip aišku iš knygos pavadinimo, tas "giliau" yra patsai Žemės centras. Tereikia susirasti tinkamą ugnikalnį, ir pirmyn, t.y., žemyn! Kaži, ką Žiulis Vernas darytų be tų savo ugnikalnių? Žinoma, ir be mažumą kvaištelėjusių mokslininkų…

Taigi, Hamburgo mineralogijos profesoriui ir visokių kitokių mokslų žinovui Otui Lidenbrokui į rankas pateko senas islandų manuskriptas, iš kurio iškrito paslaptingas raštelis. Ilgai ir įteptai profesorius su savo brolėnu Akseliu, šios istorijos pasakotoju, šifravo runas ir ieškojo skaitymo kodo. Pagaliau paaiškėjo, kad garsus 16 a. islandų mokslininkas Arnė Sankusemas užšifravo raštelyje štai ką: "Nusileisk į Jokulio Snefelso kraterį, kurį Skartario šešėlis glamonėja prieš liepos kalendą, narsusis keliauninke, ir tu pasieksi Žemės centrą. Aš tai padariau." Aišku, jo kolega iš 19 amžiaus kaip mat užsidegė noru pakartoti šį žygį, ir, nepaisydamas brolėno išvedžiojimų apie pavojus ir kelionės beprasmybę, išvyko į Islandiją, kur ir stūksojo užgesęs Snefelso vulkanas. Ten pasisamdę vietinį gagų medžiotoją Hansą, jiedu nusigavo iki kraterio, o vėliau leidosi vis gilyn ir gilyn.

Troškulys, aklina tamsa, klaidžiojimas painiomis galerijomis gaišino keliautojus, sekino jų jėgas, bet mylia po mylios jie graužėsi vis arčiau Žemės centro. Knygoje naudojamasi teorija, kad gelmės visai ne tokios karštos, kaip teigia geologai, todėl keliauti jomis įmanoma. Tačiau žygeivių trijulė - griežtas, ūmus profesorius, nepastovios natūros Akselis, tvirtas it akmuo ir tylus it akmuo Hansas ir be to galėjo ne kartą prapulti savo nepaprastoje kelionėje. Norėdami net galėjo pasirinkti - ar žūti kokio nors ichtiozauro nasruose, ar dėl kamuolinio žaibo, besiridinėjančio ant plausto per baisiąją audrą požemio jūroje. Įstabią jūrą surado Otas Lidenbrokas. Apgyvendintą priešistorinių padarų, apšviečiamą negyva elektrine šviesa, blykčiojančia pro debesis, susispietusius po granito skliautais. O tos jūros pakrantėse galima aptikti ne tik milžiniškas priešistorinių gyvūnų kapines, bet ir juos pačius, - tarkim, seniai išmirti turėjusių mastodontų kaimenę. Ir dar nežmoniško dydžio, bet visai žmogiško pavidalo jų piemenį…

Nesinori išduoti, kiek herojams pavyko prasiskverbti į Žemės rutulio gelmes, ir kokiu būdu jie iš ten išsikrapštė. Apskritai, Žiulio Verno gerbėjai neturėtų nusivilti šia knyga. Ji nėra moksliškai sunkiasvorė, o daugiau fantastinė-nuotykinė, be to, skaitoma stebėtinai greitai. Beje, knygoje panaudotos iliustracijos to paties dailininko, kurio graviūromis puoštas ne vienas Ž.Verno kūrinys, o iš leistų pas mus tikrai galiu tai pasakyti apie 1963 m. "Kapitono Granto vaikų" leidimą. "Kelionė į Žemės centrą" lietuviškai spausdinama pirmą kartą. Vertimas vietomis "nesušukuotas", o išnašos lllabai savotiškai įterptos į patį tekstą, bet ką dabar, - šiaip ar taip, knygą perskaičiau su malonumu.

Smagūs nuotykiai