Kažin, kiek kauniečių žino, kad paradinės pragaro durys yra jų mieste, Gardino gatvėje, aukštame raudonų plytų name su žalvariniais virbais ant langų?.. Nors tiesa, jos beveik visada užrakintos, o ir tie laikai, kai Julius Kaupas pirmyn bei atgal pro jas siuntė daktarą Kripštuką, seniai praėjo. Gal tokio namo išvis nebėra, ir rašytojo pamėgtas Kaunas vis labiau tampa panašus į miražą: pasakiškas, keistas, kartais liūdnas ir net baisus. Vilnius turi ne vieną dainių; tuo tarpu ši knyga - bene vienintelė, kuria prisimenu, tokiu būdu pasakojanti apie miestą Nemuno ir Neries santakoje. Tiesa, autorius tikina, kad pateikiamos pasakos - ne paties jo sugalvotos, o surašytos į miesto archyvus kadais Kauno Rotušėje žiemojusio Sniego Senio. Sako, jose buvo galima rasti istoriją apie ištikimą Arlekiną ir mirusią nuo šalčio jo karalaitę, Šokoladinį kareivuką, studentą iš Rudosios vaistinės, ir kitus - narsuolius, svajoklius, klajūnus. Ir, žinoma, mokslingąjį daktarą Kripštuką, gydžiusį patį Belzebubą ir gaivinusį kaliause paversta berniuką, - štai kur išties kraupoka istorija apie tai, kad su raganomis geriau nesipykti.

Tai - pirmosios lietuvių literatūroje kokybiškos urbanistinės pasakos, todėl bent jau bendrojo išsilavinimo labui jas vertėtų perskaityti. Kaip spėjama, J.Kaupas jas rašė jau būdamas emigracijoje - baigiantis II pas. karui, išvyko į Vakarus ir nebegrįžo į Lietuvą; vėliau gyveno JAV, kur ir mirė 1964 m., vos 44-erių. Nostalgija prarastam kraštui jaučiama tiek tekstų dvasioje - ieškojimo, ilgesio, baimės prarasti ilgesį - motyvuose, tiek kruopščiai atkuriamose tarpukario miesto smulkmenose.

Kita knygos dalis - apsakymai. Tarybiniais metais jų siužetas būdavo apibūdinamas kaip "mažojo žmogaus tragedija kapitalizme". Iš tiesų tai būdingą konfliktą tarp asmens ir visuomenės, asmens ir asmens, asmens ir taisyklių vaizduojantys kūriniai, dažnai tragikomiški, ironiškai liūdni. Tarkim, tarnautojas Sebastijonas Barzdukas iš esmės padaro gerą darbą, bent jau nesugeba jam pasipriešinti, tačiau tai kertasi su kontoros taisyklėmis, ir jis jaučia tokį baisų sąžinės graužimą, kad nusprendžia esąs nevertas dirbti jam patikėtoje vietoje…

Man pasakos palieka geresnį įspūdį nei apsakymai, nors ir juose yra taiklių pastebėjimų. Į knygą dar įdėtas J.Kaupo straipsnis "Pasaka ir realybė", kuriame autorius bando išaiškinti pasaką kaip tam tikrą kodą; tame nėra nieko stulbinančiai originalaus, nepaisant rašytojo entuziazmo. Tačiau daktarą Kripštuką, manau, verta grąžinti į lietuviškų herojų plejadą.

Nepelnytai pamiršta knyga