Galbūt, kai kam iš jūsų dar bus siurprizas, jog J. Erlickas rašo ne tik humoristinius paiksvilius, bet ir eiliuoja. Eiliuoja visiškai kitaip, negu galima būtų įsivaizduoti iš žymiosios "Knygos", "History of Lithuania" ar šeštadieninio "Lietuvos ryto".

"O gegužio naktis - pavojinga,

Tu nubrisi į sodą gilyn,

Atsistosi po vyšniomis - sninga,

Ir prikris šilto sniego širdin." ("Pavasario naktys")

Sutikite, šios eilutės panašesnės į J. Aistį ar kitą poetą - verksnelį, beveik neįtikėtina, iš kur toks sentimentalumas? Kur dingo ironija? Kur kandumas? Yra ir jo, bet visai kitaip. Šviežiai, smagiai:

"Aš labai pavydžiu vištai -

Jai nereikia pas dantistą,

Nesportuoja, o sveika…

Duot per snapą jai, ar ką?

Bet - už ką?" ("Kai skauda dantys")

Arba titulinis "Aš moku augti" - tokia nuoširdi vaikiška nuostaba:

"Kaip greitai auga greitos mano kojos -

Batukai verkia jų nebepasiviję…

"Taip nesunku man augt, - net pagalvoju, -

Kodėl mama neauga, kai palyja?"

Arba G. Storpirščio išplatintas "Aš labai bijau varlės", o pasirodo, dar yra "…Ir siurbėlės", "…Ir gyvatės bijau". Rasite čia ir tuos, kuriuos pats J. Erlickas dainavo dviejuose muzikiniuose albumuose, taip pat - kuriuos dainuoja G. Storpirštis ar V. Kernagis. Rasite ir kažkada skaitytų, berods, drąsėjančiame "Lietuvos pionieriuje" - pvz., "Kas tas toks yra". Žodžiu, rinktinės nieku būdu vientisa nepavadinsi.

Taigi, knygos paantraštė - "Eilėraščiai nesuaugusiems". Iš tiesų, nemenką dalį sudaro būtent kūryba, kuri, iš pirmo žvilgsnio, skirta vaikams. Bet dažnai vaikams rašantys sugeba taip įžvalgiai dėbtelėti į suaugusiųjų pasaulį, kad jų kūrinėliai atrodo gilesni nei intelektualiausi suaugusiųjų pašnekesiai. Tačiau gyvojo klasiko poezija vaikams - dar ne visas rinktinės turinys.

Turiu įtarimų, kad čia sudėti eilėraščiai rašomi daugiau kaip dešimt-penkiolika metų, kadangi yra čia ir Atgimimo epochos euforijos ir lyrizmo ("Tarsi saulelė - vėliava trispalvė"), ir senybiškų didaktinių pamokymų. Ir dar - yra daug eilėraščių apie nelaimingus vaikus nelaimingose, kaip dabar sakome - asocialiose - šeimose. Netgi labai daug. Arba jie labai gerai įsimena.

Taigi, ši J. Erlicko rinktinė tiesiog apnuogina kitą klasiko alter ego - labai jautrų, vietomis - net sentimentalų, pastabų, įžvalgų kūrėją. Kuris sugeba ne tik juokauti, bet ir žavėti paprastu žodžiu. Labai rekomenduoju visiems neperaugusiems.

Pabaigai…

"O man užtenka pinigų,

Kiek rudeninis vėjas duoda.

Aš nenusiperku draugų -

Ir neparduodu".

Nuostabu.