Jūratė Stauskaitė „13 X 13 (TRYLIKA KLAUSIMŲ TRYLIKAI VYRŲ)“

Dailininkė J.Stauskaitė pakalbina trylika vyrų, klausinėja jų apie buitį ir būtį (apie pastarąją – gerokai daugiau), o visus pokalbius, kadais publikuotus žurnale „Kultūros barai“, sudeda į vieną knygą ir pokšt – bent jau „Knygų pavasaryje“ ši knyga nuo leidyklos stendo tirpte tirpo, pati mačiau.

Skaityta.lt debiutavau (skamba labai pretenzingai, atsiprašau!) Jurgos Ivanauskaitės pokalbių knygos „Švelnūs tardymai“ apžvalga. Knygų lentynoje dulka seniai perskaityta nedidelė knyga „Dalia Kutraitė kalbina...“. Įtarimai, kad tokios pokalbių knygos tampa lengvi ir efektyvūs knygų verslo sprendimai, šioje vietoje atrodo gana logiški ir pagrįsti. Tačiau. „13 x 13“ jokiu būdu nesutikčiau dėti į vieną lentyną šalia lėkštų žurnalų ar romaniūkščių iš serijos „Neįmanoma meilė“. Kur tokių pokalbių knygų paslaptis? Kodėl jos ne tik leidžiamos, bet ir perkamos bei skaitomos? Galimybė kyštelėti nosį į tai, kas tikriausiai vadinama bohemos gyvenimu, galėtų būti bent vienas iš atsakymų. Dviejų menininkų pokalbiai apie tai, kas skauda, apie tai, kiek gerta ir kodėl gerta, apie tai, kas dar jaudina, o kas jau praeita, patirta, nuvalkiota, masina ne vieną. Vis dėlto didžiuoju sėkmės laidininku šio žanro literatūroje tampa pats kalbintojas. „Kai turi duoti interviu žurnalui „Atleisk“,- tai irgi duobė, nes privalai kalbėti to žurnalo kalba. Tavęs ten nebelieka...“, - va taip menininkei sako kompozitorius Giedrius Kuprevičius (p.55-56).Irtampa aišku, kad kalbėdamas su kolege, su žmogumi, kuris kalba ta pačia kalba, menininkas turbūt netampa atviras kaip per išpažintį, vis dėlto jo kaukė mažesnė, joje mažiau spalvų, gal dėl to jis – mažiau suprantamas, mažiau pasiduoda apibrėžiamas, bet ne mažiau įdomus.

Tai, mano nuomone, ir išgelbsti interviu su menininkais. O ne su menininkais (pašnekovų sąraše – Artūro Zuoko, Gitano Nausėdos, Juliaus Sasnausko, Vlado Vitkausko pavardės)? Irgi. Šioje knygoje itin daug pačios J.Stauskaitės: bendros nuotraukos su pašnekovais, klausimai iš serijos „o prisimeni, kaip mes...“, galų gale – keturioliktasis pokalbis su pačia savimi. Kai kur ji įžūli (pvz., prisipažindama D.Kajokui, kad jo knygą iliustravo neskaičiusi eilėraščių), daug kur – egoistiška, pirmiausia išsakanti savo nuomonę ir laukianti jos patvirtinimo ar paneigimo, iš karto paklausdama kokių keturių klausimų (nors žurnalistikoje tai griežtai draudžiama!), tačiau visur – tiesmuka ir smalsi. Skaitant atrodo, kad žmogus pats mėgaujasi tuo, ką daro. Nelieka „privalomų” klausimų, būtinybės pasiteirauti apie skandalus šeimoje ar neva droviai išlementi „laikraščiai rašė, kad jūs...”. Ne. Autorė klausia to, kas įdomu jai pačiai. Ne veltui kalbėdama su dailininkuMikalojumi Vilučiu J.Stauskaitė tarsteli: „Kaip manai, ar mūsų pokalbis galėtų būti įdomus kam nors kitam?“ (p.50). Manau, kad galėtų, ir ne vienam.

Bene vienintelis dalykas, prie kurio „pagavau” autorę – skirtingas santykis su pašnekovais, tiksliau, skirtingi interviu „ėmimo” būdai. Kaip ji rinkosi pašnekovus ir kaip tarp aibės dailininkų atsirado sostinės meras ar ekonomistas – šventa autorės valia ir jos vienos reikalas. Tačiau vienuose interviu tiesiog intuityviai jauti visokius pokalbio niuansus, nutylėtas ar pusbalsiu ištartas detales, lengvą flirto ar nedrąsos užuominą. Kiti labiau priminė kiek formaloką susirašinėjimą ar vis labiau kerojantį interviu būdą, kai atsakymai perduodami per atstovą spaudai ir taip netenka pirmykščio savo žavesio. Ką gi – paskutiniuose puslapiuose paaiškėjo, kad iš tiesų su vienais pašnekovais J.Stauskaitė buvo susitikusi, su kitais bendravo elektroniniu paštu. Neteisiu nė vieno iš šių būdų, tačiau interviu kokybė nuo jo aplinkybių bet kuriuo atveju neturėtų nukentėti. Tuo tarpu šioje knygoje viename iš trylikos interviu man pritrūko paties žmogaus. Pritrūko paties pašnekovo, kurį užgožė tegu ir įdomios, tačiau vadovėline išmintimi dvelkiančios mintys ir jų dėliojimas. Manau, kad dėl to „kalta” būtent bendravimo forma.

Dešimt balų J.Stauskaitei galėčiau rašyti vien už kiekvieno interviu antraštę. Vos perskaičius jas pavadinimus galima užčiuopti ir knygos, ir pašnekovo esmę.

Kaip pratarmėje rašo J.Stauskaitė, „menininkui kitas paprastai nėra įdomus”. Bet kaip gerai, kai kartais ima ir sudomina! Nes, pasak autorės, „reikia iš naujo mokytis to, nuo ko jau atprasta: klausytis, girdėti ir priimti”.

Toli nuo žurnalistikos standartų, arti sielos ir širdies