Sveikinuosi su knygos "Švenūs tardymai" vardais ir veidais - Rolandu Kazlu, Pauliumi Normantu, Borisu Grebenščikovu, Nijole Oželyte ir dar šešiolika muzikos, teatro, literatūros, dailės atstovų.

"...man kėlė nerimą mintis, kaipgi jausis šio rinkinio herojai, uždaryti į vientiso teksto erdvę, nes beveik neabejoju, kad susitikę pobūvyje kai kurie iš jų gal nė nesusikalbėtų tarpusavyje", - viršelyje tvirtina knygos autorė, žurnalistė ir rašytoja (po šios knygos kirtį dedu ant pirmosios profesijos) Jurga Ivanauskaitė, kuri vis dėlto ėmė ir surengė tokį pobūvį knygos puslapiuose. "Švelniai tardomi" ir plačiajai auditorijai mažiau žinomi vardai, ir kasdien spaudos puslapiuose linksniuojami herojai. Pastarųjų interviu skaičiau ypač priekabiai: kai apie tavo pašnekovą didžioji dalis tautos įsivaizduoja žinanti VISKĄ, dar vienu interviu sudominti nelengva nei patį pašnekovą, nei skaitytojus. Tačiau J.Ivanauskaitei pavyksta įveikti stereotipų ir klišių brūzgynus.

Kur slypi sėkmingų interviu paslaptis? Atsakymai - mažiausiai keli. Autorei nereikia priminti žurnalisto pradžiamokslio - į interviu ji ateina pasiruošusi puikiai. Gal net ne specialiai, gal labiau pasiruošusi viduje, sutelkusi savo patirtį, remdamasi savo žiniomis, intuicija ir išsilavinimu. Jei kalba su rašytoju - tai tik skaičiusi jo knygas. Jei su aktoriumi - tik būdama mačiusi jo vaidmenis. Todėl jai nereikia sakyti "Man sakė, kad tu šoki". Ji gali ištarti "Aš mačiau - tu šokai". O tai, patikėkite, svarbu. Bet dar svarbiau, kad tai - ne savo darbą dirbančios žurnalistės ir savo duoklę atiduodančios žvaigdžės pokalbiai. Kiekvienas interviu - dviejų asmenybių susitikimas. Pokalbiai apie profesinę veiklą, talento dovaną ir naštą, likimą, tikėjimą, rūpesčius ir palengvėjimus nevirsta nevaldomu žodžių srautu. Veikiau palengva lyg lukštena pašnekovą iš jo įvaizdžių luobo.

Dar vienas bruožas, už kurį itin vertinu šią knygą, yra autorės etika ir subtilumo pojūtis. Aiški J.Ivanauskaitės nuostata nesiknisti po apatinius, neieškoti skandalų, negundyti pašnekovo pratrūkti rauda dėl ligos ar netikėlio vyro. Čia ypač aiškiai pajunti ribą tarp ekshibicionizmo ir atvirumo. Laimei, pastarojo naudai.

Knyga subjektyvi. Kaip ir ši recenzija. Kaip ir visa žurnalistika. Į kai kuriuos "dievukus" autorė neslepia kiek skeptiško požiūrio. Ir tokie pokalbiai nesibaigia atodūsiu "o jis ne toks baisus/tuščias/nykus/pasipūtęs, kaip tikėjausi". Žmogus yra visoks. Bet ir toks jis yra tik vienas.

Kažkas pavadino šią knygą puikiu žurnalistikos vadovėliu. Skaitykit ir ne žurnalistai. Kad susėdę prie kavos puodelio su mama, kiemsargiu ar savo darbdaviu kalbėtumėte ne apie nuolaidas.

Klausytis - ne mažiau svarbu, nei paklausti.