Justinas Žilinskas „GUGIS - GIRIŲ KAUKAS IR ŽMONIŲ DRAUGAS“
Autorius: Elija Šaltytė
Data: 2006-06-14
Apie knygą: Justinas Žilinskas – GUGIS - GIRIŲ KAUKAS IR ŽMONIŲ DRAUGAS Leidykla: Tyto alba (2006)
ISBN: 9986164931
Puslapių skaičius: 301
Labai daug buvo kalbama apie knygos tikslinę auditoriją. Mano akiai, apibrėžti tikslinę auditoriją „knyga vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams” yra truputį trumparegiška. Arba „visai šeimai” (nes visokių šeimų yra). Geriausiai tikslinę auditoriją turbūt apibūdintų žodis „svajotojai”, bet tai, deja, ne leidyklinis terminas.
Knyga ypatingai turėtų patikti tiems, kurie nemėgsta galvoti – ką ir kodėl autorius pasakė taip ar kitaip, kodėl parašė šitą, o ne kitą. Taip pat tiems, kurie myli gamtą, mėgaujasi įvairiausio stiliaus istorijomis bei skaito jas pasigardžiuodami ir pasičepsėdami. Tai yra gera gražaus turinio porcija. Tiesa, gal replikų autorius susilauks iš istorikų – mat tiems, kurie ne istorikai, įvykių datos – metai šen ar ten – nėra taip svarbu, o tie, kurie istoriją nors kiek gano, turbūt puls ginčytis – ar čia buvo, ar čia ką? O autorius, akivaizdu, mėgavosi tuo, ką rašė – vien jau ko vertas įrašas knygos gale 1998 – 2004! Mėgavimasis rašymu matyti ir iš ramaus, neskubraus rašymo stiliaus, gražios lietuviškos kalbos, daugybės apibūdinimų, ištiktukų, herojų aprašymo. Kiekvienas knygos herojus – iš žmonių ar iš kaukų pasaulio jis būtų – tai atskiras pasakojimas, kurį labai nesunku įsivaizduoti, susikurti ar susapnuoti.
Tiesą sakant, smagu, kad per tokį neilgą savo gyvavimo laiką Gugis jau tapo įvykiu – internetinė svetainė su sakykla, skaitykla, regykla ir galimybe gauti protingojo senolio Urkio atsakymus į įvairius gyvenimo klausimus, naujienos ir visa kita. Akivaizdu – tai puikus komandinio darbo pavyzdys, taip pat akivaizdu, kad jau buvome pasiilgę lietuviškos literatūros (ne sausos dokumentikos) apie lietuvišką senovę.
Labiausiai netikėti knygos herojai – kas neskaitėte – nepatikėsite: Kuzia ir Nafania, gyvenantys kažkur gūdžiuose Gudijos miškuose, vilkintys siuvinėtus marškinius, sukantys vienas kitą iš įvairiausių situacijų ir šiaip gražiai bendraujantys. O ypač – jų baigiamasis žodis “ kruto ” (206 psl.). Šį epizodą – apie Gugio ir kitataučių mažiulių susitikimą – skaičiau su didžiausiu malonumu.
Kažkada rašiau, jog perskaičius knygą turi kažkas likti – galvoje, širdyje ar bent šypsena lūpose. Kas liko po „Gugio”? Pirmiausia – išmokau gražiai kaukiškai keiktis: “paršo koja”, pelkių glitena”, “po šimts šeškų” – tai juokais. Bet svarbiausia, ką duoda knyga – tai tikrai gerą pavakarį ir smagų skaitymą – ypač vaikams, kurių galvos užkištos šaudymais ir gaudymais. Be to, džiugu, kad knyga – lietuvių autoriaus ir kad viskas, kas rašoma – daugiau ar mažiau sava, nes Karlsonas – švedas, Mumiai Troliai – danai, o labai mažo protelio meškiukas Pūkuotukas – britas. Tad dabar turime savo herojų – Gugį, kuris sutalpina savyje visas gražiausias šitų mažųjų herojų savybes: irgi nedidukas, gudrus, drąsus, žingeidus, kartais – juokingas, svarbiausia – labai geranoriškas ir draugiškas.
O dabar subjektyviai: perskaičiau knygą mielai maloniai. Galbūt dėl to, kadvisada mėgau įvairiausio pobūdžio pasakas ir istorijas, o gal dėl to, kad pas mus, žemaičiuose, tokių istorijų – apie kaukus, maumus, baltažekius, aitvarus ir kitokias matomas-nematomas būtybes dar ir dabar apstu.
Tiesa, bandžiau ja dalintis su savo šešiamečiu, tad dabar tenka skaityti iš naujo, nes tik pradėjusi, ėmiau ir pabaigiau ją skaityti mažiui užmigus.
Bezdu bezdu bezdu purpt!
Uzkliuvo pora vietu ( nzn. cia SPOILERIS ar ne, bet mintyju)- " burtas mestas" ,"Kuzia ir Nafania" (negi negalima kokio rusisko vardo kito, o ne is multiko suieskoti?) ir Sapkovskio raganius-baltapūkis, tegu isvartyta buvo paskui puikiai, bet pirmas ispudis sunervino :) . Nors pagal profesija esmi istorikas, taciau neieskojau kazkokiu faktu tikroviskumo, o dziaugiausi vakaru praleistu su KNYGA. Galbut apsakymai apie Gugi man padare didesni ispudi nei apysaka apie zygi i maskolius, bet visumoje kurinys nuostabus. Na nzn. ar gerai, bet reiks mokinukams uzduot kitais metais privalomo vasaros skaitymo :)
Literatūros kritikės Neringos Mikalauskienės recenzija vaikų literatūros žurnale "Rubinaitis" bei atkastas literatūros apžvalgininkės bei vertėjos Rasos Drazdauskienės apžvalga Lietuvos radijuje -
aidų skyrelyje.
Beje, kaip Tu pats vertini ta fakta, kad Tavo kuklus asmuo velgi vertina Tavo viesojo asmens rasyta ir sekmingai paskelbta knygele? :). Ar cia zanras yra "epilogas", "auto-anotacija"?
Siaip tai man tokia praktika visai nuosirdi ir miela, bet bijau, kad Klia uz Tavo sita praktika nepkaltintu manes narcizmu :).
Nuosirdus linkejimai -- potamsis SG
Man taciau, kaip i profesionaluma taikanciam narcizistui, priimtina atrodo kitus priversti sakyti apie mano asmeninius konstruktus nuomone, ja visaip itakojant beigi ant jos nenuspejamu keistenybiu jojant, kaip per rodeo :). Ypac man patinka skaityti Klia ir p. Krutulytes nuomone.
Velgi, su visa pagarba, siais laikais sunku butu tapatinti visa info-portala su vienu asmeniu, kad ir Ikureju:). Taip kad pasisakau uz skaityta.lt strategiju ivairove:)
Knyga jau seniai perskaiciau, netrukus po to, kai nusipirkau ja konvente.
Labai patiko. Net geriau, nei tikejausi.
Per knygos pristatyma konvente vienas zmogus iskele klausima "ar visa knyga bus apie nieka, kaip buvo pirmosios jos dalys?" Tas klausimas net mane priverte suabejoti, ar tikrai Gugis buvo toks idomus, koki as ji prisiminiau is kazkurio ten GLF'o.
Bet kai paskaiciau ir prisiminiau, man paaiskejo, kad klausejas buvo neteisus, nes pirmosios Gugio dalys ne apie nieka. Jos visos turi aisku konflikta ir graziai sukalta siuzeta su visomis reikalingomis dalimis.
So. Gugis buvo ir yra idomus, mielas, shiltas, itraukiantis ir zavus. Ir teisingai parasytas.
Apskritai Gugio 1 dalis, pasirodziusi kazkuriam GLF, mane kadaise priverte patiketi lietuviskos fantastikos ne-beviltiskumu. Va.
Siužetine prasme maumas kažkoks neįgalus personažas. Kam jo prireikė, jei iš jo naudos jokios? Taip, pamaumojo. Jam kryžiuočiai pagiedojo ir būtų maumui liūdnos mišios, jei nebūtų spėjęs Gugio padedamas pabėgti. Ateiti tam, kad pabėgti? Nieko sau herojiškas poelgis. Kokias viltis į maumą dėjo kaukas? Išgąsdinti kryžiuočius? Šitas momentas nelabai aiškus, nes baronas maumo nė kiek neišsigando. Taigi, maumas kryžiuočių vilionėms į pelkes, o po to ir mūšiui neturėjo įtakos, nors galėjo, sakykime, kelti pakilnoti pelkės maurus, įsukti verpetus, kurie pagautų siurbti atėjūnus į vis naujai atsiveriančius akivarus ir t.t. – tada suprasčiau maumo, kaip svarbaus personažo įvedimo tikslingumą ir efektyvumą, o dabar susidaro įspūdis, jog tiesiog reikėjo kaip nors pajudinti mitologinį personažą, kuriam net lietuvišką vardą patingėta sugalvoti – Munamukis. Na, nežinau, kažkoks japoniškas skambesys. O be to, kaip vyko kulminacinis šios istorijos momentas – mūšis, Autorius nesivargina pasakoti: brūkšteli du sakinius apie mūšio pradžią ir tyliai pasiplauna.
Dar viena detalė. Autoriaus teigimu, penki tuzinai kryžiuočių leidžiasi į žygį. 65 kryžiuočiai – tokią saujelę atėjūnų žemaičiai būtų ištaškę ant pirmo posūkio, nes šimtui vyrų susirinkti joukų darbs. Antraip galima nusifantazuoti, jog tuzinas riterių (be aptarnaujančio personalo) kėlė siaubą Žemaitijai. Jeigu veiksmas rutuliojasi kunigaikščio Algirdo laikais, prieš 638 m. (ką pabrėžia Autorius), tada to laikmečio logikos ir derėtų laikytis, antraip – kam išvis užsiminti apie realų laiką, kuriame vyko ši istorija? Todėl, konkrečiame istoriniame laikotarpyje, o ne išgalvotame pasaulyje vykstančios istorijas, vargu, ar galime be jokių išlygų vadinti fentezi.
Apysakoje kai kur pernelyg daug tuščiažodžiavimo, pasitaiko ir painiavos: durklas tai virsta kalaviju, tai vėl atvirsta durklu, o kad Gugis nugvelbė kalaviją – teigia senasis išmintingasis Urkis, nors prieš tai ir pabaigoje yra akcentuojama, jog durklo būta. Gugio vaidmuo irgi ypatingos svarbos siužetui neturi - pastebėjo kryžiuočius, pranešė apie juos kam reikia ir žvalgo misija atlikta. Jei dar būtų didelis pavojus... O dabar vedlys Želvys, o ne kaukas (kas būtų pagrindiniam herojui prie stoto) pagal iš anksto apgalvotą planą įviliojo kryžiuočius į pelkes; Gugis tebuvo tos gudrybės liudininkas, o ne sumanytojas.
„Rubinaičio“ recenzentės teiginys, jog kūrinys sukurtas:„sąmoningai laikantis tradicijos“, irgi kelia tam tikrų abejonių. Štai pora citatų apie kauką Gugį, Kukio sūnų: „Bet ir jis būtų telikęs kiškių medžiotoju, šermukšnių rinkėju, laukinių bičių medaus kopinėtoju.[...] „Gal ir visai nieko būtų gyventi pas žmogų, padėti jam, gauti visokio gero, nekvaršinant galvos dėl kokios voverytės mėsgalio“, – mąstė Gugis [...]
Kaukai renka medų??? Geras. Lyg vinipuchai karstosi po medžius, konkuruoja su artimiausio kaimo bitininkais ir Žemaitijos meškomis? Kitas teiginys – kaukai medžioja kiškius. Oho. Medžiotojų gentis? Be komentarų. Kaukams patinka voverytės mėsgaliai... Kaukai – mėsėdžiai??? Na, čia visiška nesąmonė, o ne sekimas „mitologine tradicija“. Be to, kaukai pasirodo, turi tėvus. Išeitų, jog kaukai dauginasi... lytiniu būdu, o ne iš kuilio pautų. Taip neatsakingai, net „kryžiuočiai“ su mūsų tautos mitologija nesielgė.
Apsakymėliai apie Gugį rašyti net šešis metus. Apžvalgininkė tvirtina, kad tai reiškia, jog Autorius mėgavosi rašymu. Galbūt net pernelyg mėgavosi ir taip besimėgaudamas pridarė vaikiškų liapsusų, prikūrė šabloniškų situacijų. Mano nuomone, kūrinys nuobodokas, niekuo nestebinantis. Vertėtų ieškoti naujų, įdomesnių formų ir rašyti atsakingiau, nelaikant skaitytojo visišku neišmanėliu, o iš vaiko – nedaryti neišmanėlio. Niekas nemėgsta pasijusti kvailiu. Skaitytojas atsivertęs knygą nėra linkęs ieškoti klaidų, nelogiškumų ir kitokių nesklandumų, kurie atima skaitymo malonumą. Jis tikisi būtent Autoriaus pranašumo viename iš tų dalykų, kurie sudaro rašytojo profesijos esmę – erudicijos, proto arba fantazijos.
Apie kryžiuočius:bent aš suprantu,kad rengiant reidus į svetimas žemes nereikia milžiniškos armijos (kuo daugiau snapų, tuo daugiau dalybų).
Dėl Vinipucho.Šiap tai, čia ne meška, o kažkokia mutacija ( kokia meška draugauja su Pitačiokais:)))? )
Ir nereikia pamiršti,kad knyga vaikam, o ne istorijos pamokoms. Jei taip gilintis, tai ir buratiną reikėjo padaryti iš geležinio medžio
http://www.desertmuseum.org/programs/ifnm_ironwoodtree.htm
Žinoma, visi šie mano samprotavimai - humoras. Ši knygelė - ne mitologijos vadovėlis. Magiškosios fantastikos žanrui yra būdinga imti tam tikras mitologines žinias ir jas interpretuoti pagal kūrybinį sumanymą (pvz., pažvelkite į Andrzejaus Sapkowskio kūrybą).
Taigi, kvailiu gal ir niekas nemėgsta pasijusti, o kaip dėl žioplumo?
Beje, atsižvelgiant į ano meto realijas, Autoriaus naudai noriu pasakyti, jog būdavo, kad iš kryžininkų valdomų Panemunių pilių „ marš brosok“ stiliumi įsiverždavo kryžiuočių būriai, staigiai išpurtydavo pirmą pasitaikiusį kaimą ir strimgalviais lėkdavo atgal, kol grobio neatėmė, bet šiame apsakyme vaizduojamas neskubrus žygis, su gurguolėmis, su poilsio pertraukomis, savotiškais „paplepėkime“ diskursais į praeitį – tokia, sakyčiau, „ilga kelionė per kopas“. Aš skaitytojas, deja, ganėtinai žioplas, tingintis kontekste ieškoti paslėptų kodų apie „laukiančius komtūrus“ ir norintis tik vieno, kad Autorius mane, žioplį, savo meistrystės dėka lengvai įtikintų, ypač jei pristatant knygą, Autorius žada nukelti į vaizduotę kaitinančius laikus, kai vyko mūšiai su kryžiuočiais, tai nuo šitokio pateikto mūšio aprašymo: „Užvirė kautynės. Raiste aidėjo žvangesys, keiksmai ir dejonės...“, vaizduotė ne tik kad neįkaista, bet ir atvėsta.
Beje, dėl žioplumo. Antrą vietą po savęs duočiau vedliui Želviui. Matyt, apykurtis jisai buvo, kad jį kryžiuočiai miške nutvėrė kilpas bestatantį, tačiau ne apie tai, o apie valstiečio Želvio misiją. Taigi, pasiryžo Želvys kryžiuočius į pelkes nuvesti, į patį akivaryną. Nuvedė. Bet visiškai negaliu suprasti, paaiškinti Želvio poelgio, kai jis pelkių viduryje pasikvietė kryžiuočių vertėją ir pranešė jam, parodė, kad va, nuo šičia prasideda klampiausia pelkių vieta. Kam išsiduoti, kam perspėti? Būk gudrus iki galo, spruk sau užuot tuščiai malęs liežuviu. Bet čia gal man vienam trūksta nuoseklios veikėjų poelgių motyvacijos, kitiems visa tai neužkliūna. Na, o dėl paralelių su Sapkowskiu, būk tai „Gugio“ mitiniai personažai „perdaromi“ sapkovkiškai, noriu pasakyti tik tiek, kad būna pavykę ir nevykę bandymai. Kaukas ėdantis voverytės mėsgalius, kopinėjantis medų, medžiojantis kiškius, papingos kaukės – manęs asmeniškai tokia mitologizacija neveža, o kauką, Fredyss, nepatikėsi – mačiau, ir ne kartą, nelygu kiek midaus išgerdavau, nelygu kaip pavykdavo prisijaukinti laukinius psichikos dramblius, kurių šiaip kaukai prisibijo labiau nei gelžkeliečio Buratino.
Bee to - kaip minėjau - dažni antpuoliai vykdyti ir pakankamai nedideliais būreliais.
Dėl Želvio nenuovokumo - pabandykim įsijausti į jo kailį. Pirma, jį pagavo kryžiuočiai ir privertė vesti per pelkę. Žmogaus gyvybei iškilusi aiški grėsmė. Grėsmė iškilusi ir kaimui - taigi, ant svarstyklių jo namai ir jo gyvybė. Kas svarbiau? Jeigu jis atsisakys vesti - jam šakės. Jeigu nuves - šakės jo artimiesiems. Ir dabar įsivaizduokime, kad jis nuveda kryžiuočius į pelkyną neįspėjęs, o kryžiuočiai nėra kvaili - jie supranta, kad čia tokios pelkės, jog iš jų niekaip neišlįs. Ką aš daryčiau būdamas kryžiuočiu? Ogi tikrai tokį vedlį nudėčiau. Dabar gi jis įspėja: "ponai, čia bus sunku, bet gal kaip nors", tuo tarsi apsaugodamas save (aš geras, aš jus įspėjau, jūs norėjote eiti, eime). Ponai sulinksi, gerai, sunku, ir juda toliau. Ir kai jiems kyla jau labai rimti įtarimai būna per vėlu. Vedlys pabėga.
Beje, dėl Maumo vaidmens - taip, Dolčetas jo neišsigando. Čia jo asmeninės savybės - matyt, giliai viduje jis laisvamanis ir piktosiomis dvasiomis netiki. O štai religingasis Heinrichas ne tik išsigando - jis, užuot rūpinęsis būrio saugumu, sukelia koncertą. Dar 4 a. pr. Kr. kinų strategas Sun Tzu rašė, kad vienas iš pagrindinių prielaidų pergalei - priešo apstulbinimas. Maumas tą ir padarė - apstulbino ir taip nelabai geroje padėtyje esančius atėjūnus. O pulti apstulbusį priešą yra daug lengviau.
Dėl mūšių - ar nemanote, kad net ir maniškiai girių kaukai yra tiesiog per maži, kad pultų mojuoti savo smeiguoliais prieš kryžiuočius? Tegul žudymas lieka žmonėms, jie tai moka daryti geriau, o kaip tai daroma - o, apie tai pilna knygų. Kažkada mane yra mokę, kad užuominos vaizduotei yra daug didesnis penas, nei detalūs aprašymai. Pagaliau - ne kautynės šiame pasakojime svarbiausia. Bent jau man taip atrodo.
Kauku racionas.Gal jie valgo kaip žmonės? Kiekviena tauta vis kitaip maitinasi. Pvz. japonai ryžius, amerikiečiai hamburgerius, italai picas, o kanibalai ryžių, picų, bei hamburgerių valgytojus..
Šiaip tai, bildukai kaukų evoliucijos galutinė grandis.O bildukai tikrai ne pienu sotūs...
Manau Skaitytojas (tas pirmasis :)) pastebi tik knygos trukumus , ir apraso juos negalvodamas ir nezinodamas istorijos.. Nors man tik 12 metu bet net as jau zinau apie kryziuociu zygius/antpuolius mazais bureliais ir panasiai (labai domiuosi istorija ir mane ji labai "veza")
Nelabai suprantu, kaip tai galėjo įvykti, bet "Gugis" pateko į "Metų knygos" rinkimų penketuką paaugliams. Labiausiai mane nustebino tai, kad jis į penketuką pateko ne kaip ekspertų, o kaip skaitytojų išrinkta knyga.
Nuoširdžiausias ačiū visiems, kurie prie to prisidėjo. Aš - ne sujaudintas, aš - sukrėstas.
Romas
Indraja
Augustas Pocius
Gruodžio 22 d. 9:00 per LR "Klasikos" programą (101,5 FM Vilniuje) bus kalbama apie "Gugį" kaip vieną iš pretendentų į "Metų knygą" paaugliams.
Regykloje - antrojo pasakojimo audioįrašas (skaito K. Capas);
Aiduose - skaitytojų laiškai iš "Metų knygos" rinkimų;
Na, ir beveik nebe naujiena apie tai, kad "Gugis" pripažintas reikšmingiausiu vaikų ir paauglių literatūros metų debiutu.
Aš,kaip ir Elija, nupirkau knygą savo dukrytei, bet... pati pirmiau perskaičiau. Ačiū, Justinai, puikiai praleidau vakarą! Nekantriai lauksiu tęsinio.
Idomu kodel sia knyga leido ne eridanas,gal Tyto Alba pasiule honorara ir rasytojui labiau apsimokejo?
Man labai patiko knyga bet neišmastau kokia tema , ir pagrindinė mintis.. :)