Karas be karo

Apie knygą: Dorota Maslowska – LENKŲ IR RUSŲ KARAS PO BALTAI RAUDONA VĖLIAVA
Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640363
Puslapių skaičius: 220

Karas? Kur karas? Ką, Kaczynskis, net iš valdžios pagaliau išspyrus jo brolelį, jau paskelbė rusams karą? Ar rusams vėl prireikė Varšuvos, kad dar kartą padovanotų lenkams tokią baidyklę kaip “Tautų draugystės namai” (o gal kaip nors kitaip tas Stalino tortas vadinas?) Kažkada sakydavo – mir, družba, žvačka (mūsų kalba tai būtų: taika, draugystė, kramtomoji guma), dabar užtenka pasakyti pys!, pasidalinti elemu ar džoitu- ir vėl taika žemėje.  Tik kad “Kitos knygos” turi tokį bžiką – tai jiems commandantes Che atsiminimai, tai lenkų ir rusų karas – tarytum apie kitką niekas nerašo, nors šiais laikais, kai net LNK rodo debilmilitaristinę tragikomediją “Garbės kuopa” – ko čia stebėtis.

Nors ši knyga leista tikrai ne dėl to, kad jos pavadinime yra žodis “karas”. Ji leista dėl to, kad ją parašė Dorota Maslowska. Esate tūlas lietuvis ir nežinote, kas yra Dorota Maslowska? Tuomet – sužinokite, jog ji - naujoji lenkų literatūros viltis. Žvaigždė, įtikusi ir seniems, ir jauniems literatūros vilkams. Ir nors mergina neseka Sienkiewicziumi (kaip tūlas lietuvis ant greito kitų lenkų autorių nepamenu), bet rašo tokiu griausmingu domkratu, kad perskaičius pamiršti darosi truputį neįmanoma.

Seniai teko skaityti kažką tokio kaleidoskopiško, palaido, nesistemingo, iš pirmo žvilgsnio – net antisiužetiško, bet galiausiai vis tiek išsiliejančio į pakankamai nuoseklų pasakojimą. Brautis per tokį literatūrinį faršą nėra lengva (neveltui Jerzy Pilchas ant atvarto svaigsta, kad D. Maslowska supjausto lenkų kalbą ir iš jos likučių sukuria savitą kalbėseną) - kapotas stilius, normalios tiesioginės kalbos atsisakymas, persijunginėjimas tarp pirmo ir trečio asmens. Tik kartais norisi nusikeikti Mickievicziaus kalba “psiakrev!” ir bandyti ieškotis originalo, nes aišku tik tiek – Vytas Dekšnys, knygos vertėjas, turėjo žiauriai sunkią užduotį ir vien iš lietuviško rezultato sunku vertinti, kaip jis susidorojo. Įdomu ir tai, kad vieną kartą tekstas papjauna norą į jį gilintis jau po penkių puslapių, kitą kartą – leidžia pervaryti 20 – 40, bet tai anaiptol nereiškia, kad paskui vėl skaitysi tuo pat tempu. Skaitant puola įspūdis, kad viskas, kas čia surašyta – gaudesys. Na, taip – 200 puslapių sąmonės srauto, bet tą srautą norisi labiau vadinti “gaudesiu” - foniniu, keistu, nemaloniu, erzinančiu, kuriame, tarsi ritminėje figūroje, plyksteli labai gerai įsimenantys pikai:  “Ji tarsi vartotojiškumo simbolis. Suvalgytų viską, išvalgytų iki paskutinės kruopelytės visą pasaulį ir numestų likučius, tarsi sudriskusį polietileno maišelį. Surūkytų iš karto visas iki galo cigaretes iš pakelio, jei tik galėtų kaip nors lūpose jas sutalpinti ir prisidegti” (p. 47).

Beje, anotacija mėgina įtikinti, kad tekstas – tai urlagano išpažintis. Taip ir norisi pasakyti – tai bent lenkų urlos! Ne, jūs tik paklausykite: “Saulė kažkokia didesnė nei paprastai. Riebi, gerai nušerta, tarsi koks nuolat kamuojantis parazitas”. Kuo ne Baltuszis? O čia? “’O paskui vėmalai, baltai raudona vėmalų upė nuteka per miestą, vėmalų banga, aiškiai matoma iš kosmoso, kad ruskiai žinotų, kur mūsų valstybė, o kur jų ir kokias lenkai suigeba surengti bendras solidarumo akcijas prieš klastingus grobikus” (p. 121).  Urla, mąstanti (būtent – mąstanti) apie anarchiją (politiškai angažuota!), socialinį teisingumą, Lenkijos švietimo ministeriją, jau panorusią kreacionizmą dėstyti ir lenkuose, operuojanti kelių sluoksnių metaforomis? Gerai, galima tai nurašyti amfo ar spydo sukeltai smegenų turbinimo reakcijai, bet šiaip jau man norisi šaukti kaip lenkų priešų klasikui – “Netikiu!” Kaip ir tai, kad labai jau tas “Stiprusis” (pagrindinio herojaus kličkė) jausmingas – rūpi jam ne tik mergos ir amfas, bet ir pasaulis, ir Lenkija, ir vidiniai kitų išgyvenimai. Pradžioje vis galvojau, kad tuoj, tuoj nutiks koks nors posūkis, ir paaiškės, kad čia ne “Stiprusis, o “Stiprioji”. Po pirmos sekso scenos vilčių neliko. 

Be abejo, jūs turite teisę klausti – tai kur karas? Nėra čia jokio karo. Nėra ir baltai raudonos vėliavos. Ir net nėra nė vieno ruso – bent jau tokio, kurį būtų galima apžiūrėti iš arčiau ar duoti jam į snukį. Galiausiai apie tai susimąsto ir tekstas, stojęs į dialogą su savo autore: “ar lenkų ir rusų karas – tai tik dokumentuotas istorinis faktas, ar atstiktinių prietarų kompleksas?” (p. 210) Tad galiausiai ir iš skaitytojo supratimo lieka kažkoks faršas – tarsi per mintis prasiautė “Trainspottingas”, “Requiem svajonei”, “Šokėja tamsoje”, viskas susimaišė, užsitraukė migla ir nieko nepaaiškėjo. Iš Maslowskos talento neatimsi, faktas kaip blynas, bet tik neaiškinkite man, kad visi lenkų urlos tokie, nes taip galima įsivaryti dar vieną lietuvišką kompleksą, įpratus matyti “fabų treninginius paprastuosius”.

Parengta bendradarbiaujant su pravda.lt