Karlas Dionicas (matyt tokia turėtu būti teisinga lietuviška Karl Dönitz transkripcija). Admirolas, Trečiojo Reicho povandeninio laivyno vadas, ąžuolo lapų geležinio kryžiaus riterio kryžiui kavalierius, paskutinis fašistinės Vokietijos vadovas, Niurnbergo tribunolo teisiamasis…

Nuo vaikystės mes įpratę matyti Antrojo Pasaulinio karo Vokietijos kariuomenę kaip nieko žmogiško savyje neturinčius aštriadančius kraugerius. Ir visai pamirštame, kad nemaža ir tarp jų buvo protingų, stiprių asmenybių, tikrų karių. Karlas Dionicas buvo būtent toks. Karys, apie kurį net jo buvę priešininkai visada atsiliepdavo su didele pagarba. Gal reikia pabrėžti, kad net Niurnbergo tribunole nugalėtojams nebuvo labai "iškapstyti" kažką, už ką jį būtų buvę galima nuteisti. K.Denicui nebuvo įmanoma prikišti nusikaltimų žmoniškumui, kuo buvo kaltinami kiti nacistinės Vokietijos vadovai teisti Niurnberge. Taigi, jis buvo nuteistas už tai, kad vedė (ne planavo, rengė ar pradėjo) puolamąjį karą ir kad jo U-botai (povandeniniai laivai) buvo gerai paruošti bei apmokyti kariauti (?!). Tačiau jį nuteisti buvo būtina, nes nugalėtojai turėjo savų planų nugalėtos Vokietijos atžvilgiu…

Ši knyga - tai K. Dionico prisiminimai apie Vokietijos povandeninį laivyną Antrojo Pasaulinio karo metais. Joje nuosekliai ir labai išsamiai pasakojama visa povandeninio karo eiga nuo pat 1935 metų, kai, sulaužiusi Versalio sutartį, Vokietija ėmė statyti povandeninį laivyną, iki pat 1945 metų kapituliacijos. Nušviečiamos visos žymiausios operacijos bei įvykiai (Scapa flow reidas, atsitikimas su "Laconia", torpedų krizė ir t.t.), pateikiamas karinės situacijos matymas K.Dionico akimis.

Knygos tekstas gan sausokas - jame šmėžuoja krūvos skaičių, numerių, datų. Susidaro įspūdis (bent jau man), kad K.Dionicas kiek galėdamas stengiasi nebūti apkaltintas pastangomis "nubalinti" fašistinę Vokietiją, dėl to jis naudoja labai daug įvairios statistinės informacijos, tikrų dokumentų bei kitų faktinių duomenų. Nepaisant to (o gal kaip tik to dėka) knyga yra įdomi. Veik su užgniaužtu kvapu stebi, kaip palaipsniui auga Vokietijos povandeninio laivyno galia, kaip kas mėnesį paskandinama vis daugiau priešininko laivų, kaip dėl to Didžioji Britanija artėja prie ekonominio bei karinio kracho. Ir (kaip tai bebūtų keista) labai pikta darosi, kad dėl nacistinės viršūnėlės (dažnai paties A.Hitlerio) ne per daug protingų sprendimų šitas pranašumas palaipsniui nyksta ir povandenininkams ima vis labiau nesisekti: žūsta vis daugiau povandeninių laivų, Vokietijos karinė situacija vis prastėja.

Taip pat knygoje bandoma išsklaidyti kai kuriuos mitus. Visi "žinome", kad vokiečių povandenininkai buvo ypač žiaurūs ir sušaudydavo visus likusius gyvus paskandintų laivų jūreivius (šio mito atkartojimo naujausias pavyzdys - įsimintinai kvailas epizodas meninio filmo "U-571" pradžioje). K.Dionicas atskleidžia iš kur šis mitas kilo ir parodo, kad dėl tokios abejotinos vokiečių povandenininkų "garbės" nemaža dalimi yra kalti būtent sąjungininkai.

Verdiktas: kiek sausoka, tačiau įdomi ir (kas, matyt, svarbiausia) labai išsami bei pakankamai objektyvi knyga apie Vokietijos povandeninį laivyną Antrojo pasaulinio karo metais paties šio laivyno vado akimis.

Ne kiekvienam. Mėgėjui.