Po Tanizaki visai maloniai nuteikusio romano „Raktas“, tikėjausi kažko panašaus ir apysakoje „Katė, vyras ir dvi moterys“. Kažko tokio nuo pat pradžių intriguojančio, su šlakeliu paslapties, kažko įtikėtino ir nebanalaus. Pradžia maždaug tokia ir buvo - daug žadanti. Bet kuo toliau, tuo tekstas labiau kvėpėsi, kvėpėsi, kol išsikvėpė, ir jei ne apysakos plonumas, būčiau metęs per petį nelaukęs pabaigos, kuri taip pat jokių jausmų neatnešė.

Apysaka, kaip išduoda pavadinimas porina apie katę, vyrą ir dvi moteris. Vyras augina, globoja, myli (deja, platoniškai, nors buvo tokių vietų, kur pagrįstai galima abejoti, ar vyriškis neturi zoofilinių polinkių) katę ir žmoną, jau antrąją. Ta antroji netikėtai gauna nuo savo vyro pirmosios, buvusiosios laišką, kuriame prašoma jai atiduoti, vyro taip dievinamą, katę, tuo pačiu įsitikinant, kad vyras myli esamą žmoną labiau nei gyvulį. Čia ir prasideda atviros konkurencinės kovos iš serijos „arba aš, arba katė“, ir taip su visomis psichologinėmis ir žmogiškųjų ydų įžvalgomis.

Tanizaki įžvalgos neblogos, tačiau jos vis tiek manęs neįtikino ir niekaip nepagrindė vyro neapsakomos meilės katei. Gal tokiam supratimui reikalingas gilesnis įsijautimas į  Tolimųjų Rytų kultūrą, galbūt reikia atsidurti panašioje situacijoje, o gal Tanizaki tiesiog sutirština spalvas, tarp kurių reikia ieškoti perkeltųjų prasmių? Kaip ten bebūtų, skaitymo malonumo iš apysakos „Katė, vyras ir dvi moterys“ negavau.