Kadaise, IV klasėje per užklasinio skaitymo pamoką, mano klasės draugai pasakojo apie Kazio Borutos "Jurgio Paketurio klajones". Atsimenu, kad nuoširdžiai juokiausi iš tų skaitytų ištraukų, svajodamas perskaityti šią knygą. Bet kažkodėl vis nelikdavo laiko. Praėjo gal 16 metų ir vasaros atostogų metu ją įveikiau. Knyga manęs nepakerėjo. Kadangi mėgstu pasakas, tai visi knygoje rasti siužetai man buvo žinomi ir neoriginalūs, atsivertę bet kurią bet kurios tautos pasakų rinkinį, rasime kažką panašaus: apie tai, kaip, kažkas "nenorėjo būti karaliumi", o praeivis to troško ir sutiko lįsti į maišą bei būti paskandintas, kaip kažkas perėjo moliūgą, svajodamas kumeliuką išperėt, apie dūdelę, kuriai grojant visi niekšai turėdavo šokti, kol gaudavo galą. Viskas surinkta ir dar kartą pateikta. Aišku, K. Boruta yra žodžio meistras ir tie daug kartų girdėti motyvai vis dėlto meniškai, nuotaikingai ir linksmai pateikti.

Pagrindiniam herojui pasaulis aiškus ir paprastas: yra juodasis blogio pasaulis, kuriam priklauso feodalai, jų tarnai, dvasiškiai bei pirkliai, karčemininkai. Niekšai neturi jokių teigiamų savybių, visi jie godūs, plėšrūs, žiaurūs, nesąžiningi, nors skiriasi protu. Visų jų pavardės bei pravardės jau pasako autoriaus požiūrį į juos: Didvyžių ponas Pats Pasturleckas, pono pakalikas tijūnas, žiurkių perkūnas Karačiūnas, Karalkrėslio pilies maršalas Radvila Begalvis, jo vaitas Padraika, teisėjas Tūbausis, pirkliai Kapnys bei Paknys, auksakalys Pikčilingis, kreivatikių-netikėlių (protestantų?) kunigužis Piktuižis. Visi jie žūsta kvaila ir negarbinga mirtimi: ponas su tijūnu gauna galą begrojant Jurgio Paketurio dūdelei, o kiti visi puola į eketę, tikėdamiesi rasti turto po ledu. Finalas nelabai originalus, bet aiškus. Turto besigviešiantys išnaudotojų klasės atstovai turi būti nugalėti vieno išnaudojamųjų klasės atstovo. O štai vagys ir apgavikai Besąsparis bei Čigonų karalius Čičiris, kilę iš engiamųjų klasės, už savo piktadarystes atlygio negauna, pirmasis tampa Prūsijos karaliaus Pričkaus patarėju, kitas - pabėga iš teismo salės ir toliau vagia arklius bei krečia kitas niekšybes.

Paketuris - superherojus, viską aplink nugalintis ir nežūstantis. Dažnai veiksmas primena amerikietišką animacinį filmą: sugriūva neigiamo herojaus namas, prapuola turtas, jis lieka nubaustas, bet nė kiek nesusimastęs, ar jis kaltas, ar ne, vis tiek pasiryžęs daryti savo juodus darbus, nes neigiamas herojus tiek K. Borutai, tiek JAV animatoriams neturi jokių gerų savybių. Blogį pagrindinis herojus paprastai labai lengvai atpažįstama, jis atviras ir dažnai kvailas (išskyrus kunigužį Piktuižį). Jaunajam skaitytojui norėtųsi pasakyti, kad blogis realybėje nebūtinai yra storas, piktas ir su bizūnu, blogis dažnai slypi už šypsenų ir gražių žodžių.

Yra ir gerųjų veikėjų: dvaro panaktinis Stabinis bei Dievo motina ir dar stebuklą padaręs seneliukas (ar tik ne pats Viešpats Dievas, likęs neįvardintu). Tik jie nuoširdžiai pagelbsti jaunuoliui. Tiesa, K. Boruta apie teigiamus herojus rašo mažai, užtai blogais herojais jis tiesiog mėgaujasi, sukurdamas jiems daugybę epitetų.

Erdvė, kurioje gyvena pagrindinis herojus, paslaptinga. miglota ir neaiški. Tarsi atrodo, kad nuotykiai vyksta Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje, Suvalkijoje (tuometiniame Kauno paviete), turbūt, XVIII a. pabaigoje, kadangi daugelis istorinių faktų keistai, bet tikrai išmoningai suplakami į vieną pasakiškai-istorišką erdvę. Toje valstybėje renkamas karalius, bajorai tarpusavyje kaunasi (dažniausiai balanomis), vyksta į karą su Turkija (nors LDK su Turkija nekariavo, XVI-XVIII a. dažniausiai kovota su Rusija, kuri, aišku, dėl politinių sumetimų nepaminėta), važiuojama į Suvalkų miesto mugę. Netgi minimi karaliai Augustas III bei Prūsijos valdovas Frydrichas (Pričkus) II.

Nepaisant, kad tai ne istorinė, o pasakų knyga, ji vis tiek formuoja tam tikrą - ypač vaikų - požiūrį į mūsų praeitį. Taigi, kyla klausimas, ar tikrai LDK laikais ponai tik ir mąstydavo, kaip nuo valstiečių nulupti devynis kailius? Vargiai. Pasiskaičius to meto publicistiką, XIX-XX a. rusų, lietuvių tarpukario ar sovietinę istoriografiją, kartais iš tiesų taip ir atrodo, tačiau ir toji pati istoriografija visados užsimindavo, kad žiauriai išnaudoti nuosavą darbo jėgą nebuvo ekonomiškai naudinga, nes nuskurdęs valstietis negalėjo atnešti pelno dvarui. Aišku, šiais laikais naiviai atrodo bajorų palikuonių bandymai parodyti LDK visuomenę kaip bekonfliktę, to tikrai nebuvo, tačiau kaip liudija daugelis to meto šaltinių, dažniausios bausmės už prievolių neatlikimą buvo ne plakimai, ar sodinimai į belangę, o piniginės baudos. Dvaras buvo pirma ir vienintelė instancija, į kurią galėjo kreiptis nuskurdęs valstietis karo ar bado metu. Tokie vaizdai, kaip ištuštėję kaimai tikrai galėjo būti matomi buvo LDK XVIII a. pradžioje, bet tai atsitikdavo ne dėl pono savivalės, kaip apžvelgiamoje pasakoje-apysakoje, o dėl Švedijos, Rusijos, Saksonijos bei vietinių kariuomenių savivaliavimo, šalį siaubusių maro bei bado. Kita vertus, valstiečių luomas nebuvo vieningas, jame visada atsirasdavo tiek maištininkų, tiek skundikų.

Ar rekomenduočiau šią knygą vaikui? Nežinau, galbūt skaityti ją reikėtų tik su suaugusiojo pagalba. Vis dėlto, vyresniam žmogui paskaityti verta. Juk K. Boruta lietuvių literatūros klasikas. Jo politinės pažiūros, veikusios jo kūrinius, nebuvo demokratinės, bet jo kūryba - savotiška, ypatinga, netradicinė. Tiesa, tai nėra stipriausias K. Borutos kūrinys, ir perskaitę Jurgio Paketurio klajones, vargu ar tapsime dvasiškai turtingesni, tačiau galima į jas žiūrėti kaip į nuotykinę-socialinę prozą vaikams, kur viskas tyčia supaprastinta.

Beje, A.Steponavičiaus labai gražios ir patrauklios iliustracijos kartais nustelbia ir patį teksto agresyvumą.

Klajonės po neteisybės pasaulį