Kelias į nešlovę
Autorius: offca
Data: 2009-02-18
Apie knygą: Robert A. Heinlein – Šlovės kelias Leidykla: Eridanas (2008)
ISBN: 9789986972426
Puslapių skaičius: 320
Roberto A. Heinleino pavardei prisimint pakako paauglystėje perskaitytos „Durys į vasarą“, ir tai iki šiol lieka vienintelis mokslinės fantastikos kūrinys skaitytas antrą kartą. Ne ką mažiau patiko „Eridano“ išleisti „Lėlininkai“ ir „Žvaigždžių žvėris“, tiesa, „Galaktikos pilietis“ kiek nuvylė banalia pabaiga, bet Meistro etiketės nuo Heinleino pavardės nenuėmė. Tad, kai išvydau naują Robert A. Heinlein romaną lietuviškai, džiaugsmas širdyje buvo. Džiaugsmas, kuris skaitant išnyko ir virto kankyne.
Romanas, parašytas 1963-iaisiais, pasakoja apie vyruką Gordoną, kuris po karo Pietryčių Azijoje mėtosi tai ten, tai šen, kol sutinka Žvaigždę, merginą, pakeisiančią visą jo gyvenimą. Toliau: persikėlimas į kitus pasaulius, kovos su įvairiais mutantais, susipažinimas su nematytais negirdėtais papročiais, šiek tiek magijos, didvyrių poezija ir Fenikso Kiaušinis,- raktas į Dvidešimt Visatų, kurio leidžiasi ieškoti marga kompanija. Siužetas maždaug toks, kaip ir priklauso eilinei maginei fantastikai, bet tik maždaug.
Keturiasdešimt pirmų puslapių kaip ir nelabai turi ką bendro su tolimesne istorija: persikėlimą į kitą pasaulį galima buvo greičiau „suorganizuoti“. Fenikso Kiaušinis buvo surastas ir įgytas, kai iki knygos pabaigos dar liko apie šimtą puslapių. Ir ta pabaiga virto į nesusipratimą, kur veiksmo nulis, o visa filosofinė tirada sukasi apie alternatyvaus pasaulio kultūrą ir kaip joje sekasi įsitvirtinti žemiečiui Gordonui. Tiesiog „fantastinis“ buitinis vaizdelis, pripildytas vyro ir moters santykių aiškinimosi, kurį gali drąsiai (ne)skaityti kaip atskirą kūrinį.
Galbūt po Sapkowskio „Raganiaus“ vertinimo kartelė fantasy žanrui pakilo per aukštai, o gal Pratchetto humorui niekas negali prilygti, bet šis Heinleino „šlovės kelias“ mane tikrai nuvylė: siužetas silpnas, o dar pabaiga banali ir be jokios kulminacijos.
Pozityvų žodį galiu pasakyt tik apie rašytojo gebėjimą atskleisti savo talentą dialoguose, vidiniuose monologuose ir kautynių scenose. Žaismingi epitetai, negirdėti palyginimai ir keiksmažodžiai, šiek tiek ironiško požiūrio į gyvenimą, šaržiškai nupieštos buitinių konfliktų scenos (išskyrus paskutiniąją šimto puslapių apimties), gyvi pagrindinių veikėjų charakteriai, lotyniškų sentencijų ir klasikinių kūrinių panaudojimas. Visa tai tempia kūrinį prie vidutinio, bet ne aukščiau.
Iš pirmo žvilgsnio su apžvalga nepasiginčysi, tačiau reikia turėti omeny, kad autorius planavo veiksmo tęsinį... kuris, deja, dienos šviesos neišvydo. Jei atsižvelgtume tęstinumo variantą, viskas atrodytų kiek kitaip. Galbūt čia yra tam tikra redakcijos klaida, kad nesupažindina su autoriaus asmenybe, nepateikia daugiau informacijos? Mano supratimu, šis kūrinys tikrai geras.
gal eridanas isleis dar ka nors heinleino?ko taip retai isleidzia jo kurinius?
Tai kad išleido gerą knygą. Gaila tik, kad tam recenzentui nepatiko. O man ŠK net labai patiko :)
Būtų gerai, kad išleistų "STRANGER IN THE STRANGE LAND". Ale kad labai stora :)
Verčiau šitą knygą. Gerbiamas komentatoriau, gal atkreiptum dėmesį, kad humoristas Pračetas savo pirmą kūrinį išleido tik 1971 m.? Apie Sapkovskį net nekalbu (1986, fantastikos žurnalas, pirma istorija apie Raganių). Galima sakyti, jog Heinleino juokai prastesni. Tačiau "Magijos spalva" pasaulį išvydo tik 1983 m . Likus 5 metams iki Heinleino mirties. Sakai: nuvylė. Lygiai taip pat gali nusivylinėti savo tėvais, anksčiau gerbtais mokytojais - niekas nepasikeis. Žiulio Verno fantastika mums jau irgi kartais atrodo juokinga. Tačiau jo kūriniai - klasika. O kuris iš mūsų žino, kas pradėjo rašyti siaubo romanus? Iš ko mokėsi S.Kingas? Nuvylė... argonautų kelionė į Kolchidę šiandien devyniasdešimt devynis iš šimto nuviltų... Mažiausiai... Tuose paskutiniuose 100-te puslapių (beje, vos ne nuo pusės knygos) autorius dėmesį nukreipė į kitas problemas, amerikines, jaudinusias jį septinto dešimtmečio pradžioje. Ir aprašė jas taip pat šmaikščiai (gal aš nesugebėjau perteikt). Visai kitas reikalas, jei tamsta gimei devintam dešimtmety. Tokiu atveju, norėdamas suprasti, turėtum būt labai specializuotu istoriku. O šiaip jau, linkiu mažiau nevilties skaitant klasiką. Kad perskaičius "Aną Kareniną" nekiltų noras palįst po traukiniu. GL
P.S. Jei kas nežino, "Glory Road" svietą išvydo 1963 pabaigoje.
Teisi tu, Egle, dviem šimtais procentų
Egle, nelabai suvokiu kuo dėti čia parašymo metai? Negi kuo toliau, tuo visi rašo tik geriau?
Niekas nenori iš Heinleino atimti "Didžiosios trijulės" titulo, bet tai nereiškia, kad jei jau klasikas, tai visi jo kūriniai be išimties yra neprilygstami ir verti to "klasikos" vardo. "Šlovės kelias" man tikrai toks nebus. Ir manau, klasikiniai kūriniai todėl ir yra tokie, kad jie aktualūs likę iki dabar, o čia - "reikia žinoti 7 dešimtmečio amerikos aktualijas".
Jūs pats (pati) pasirinkote lyginimo kriterijus, tai yra Sapkovskį bei Pračetą. Jokiu būdu nesakau, jog "Šlovės kelias" - šedevras, bet būt į miltus malamas kūrinys taip pat nenusipelnė.
man vienas žvirblis pačirškėjo, kad yra kitoks "Šlovės kelio" vertimas, kito vertėjo. Atseit, jį leidyklos ignoravo. Gal kas žinot, kur gaut?