Įspėjimas: perskaitę šį romano pristatymą, rizikuojate prarasti dalį malonumo, kurį galėtume gauti skaitydami knygą, nes, net ir nenorėdamas atskleisti turinio, vis tiek užsiminsiu apie vieną ar kitą siužeto vingį. Skaitytojui, kuris knygą pasirinko pagal šykštų aprašymą ant knygos nugarėlės, ji pasirodytų ironiškesnė ir labiau nenuspėjama. Todėl geriau skaitykite pirmą ir paskutinę šio pristatymo pastraipas.

Perskaityti šį romaną nutariau knygos paskutiniame viršelyje radęs trumpą autoriaus pristatymą, kuriame P. Carey (aštuonių romanų ir keturių novelių rinkinių autorius) apibūdinamas kaip garsiausias šiuolaikinis Australijos rašytojas, "lyginamas su tokiais žymiais rašytojais kaip Kurtas Vonegutas, Franzas Kafka ir Samuelis Beketas". Apie australų literatūrą ir rašytojus nežinau beveik nieko, todėl dėl garsumo šiek tiek abejojau, o va palyginimas su kitais suintrigavo. Tiesa, neramino romano priskyrimas meilės istorijoms (prisipažįstu, kad jų tiesiog nekenčiu), tačiau ir M. Kunderos "Nepakeliama būties lengvybė" kažkada buvo išleistas "Amour" serijoje, o ir visą žmogaus gyvenimą galima suvesti į meilę: meilę artimui, pinigams, partijai, tėvynei ar kam ten dar. Tikėdamasis, kad tai nebus skaitalas ala B. Cartland, surizikavau paimti knygą į rankas, permesti akimis ir, jei ką rasiu, pavartalioti galvoje.

Taigi, kaip jau minėjau, romanas pristatomas kaip "sukrečianti meilės istorija", kurios pagrindiniai veikėjai anglų dvasininkas Oskaras Hopkinsas ir turtinga paveldėtoja Liusinda Leplastrier. Tačiau taip pat galima būtų sakyti, kad tai romanas apie vieną ypatingą bažnyčią (kalbama apie pastatą, o ne krikščionišką bendruomenę), kuo ji nepaprasta - neatskleisiu - ir tai gal būtų teisingiau, nes ja istorija prasideda ir baigiasi.

Šią knygą taip pat galima pristatyti ir kaip vieno dievobaimingo lošėjo gyvenimo aprašymą (šiaip ar taip pagrindinis veikėjas - Oskaras, o Liusinda tėra tik vienas jo veiksmus ir elgesį įtakojęs asmuo, net jei ji ir vienintelė mylėta moteris). Lošėjo, kuris šia aistra bei liga gali paaiškinti ir tikėjimą, ir meilę.

P. Carey pasakojama istorija yra klasikinio stiliaus, primenantis XIX a. pab. - XX a. pr. literatūrą: lėtai besivystantis veiksmas, aprašomos įvairios detalės (jei neesate susipažinę su Australija, skaitydami galėsite praplėsti savo žinias apie žaliojo žemyno florą ir fauną). Oskaro gyvenimas aprašomas nuo pat vaikystės (vos ne senukas S. Froidas - kas, kodėl ir kaip įtakojo jaunojo Hopkinso elgesį bei požiūrį į gyvenimą). Ieškantiems knygose įtampos teks nusivilti, nes, pavyzdžiui, apie Liusindą pirmą kartą užsimenama tik 87 p., o apie jos ir Oskaro susitikimą ("sukrečianti ir nepaprasta meilės istorija") galima nuspėti tik tada, kai pradedama kalbėti apie tą patį laivą, kuriuo abu plaukė į Australiją (210 p.). Kada prasideda kalba apie meilę geriau nesakysiu…

Tačiau nepaisant kiek senamadiškai atrodančio stiliaus, jaučiama tai jau XX a., o ne XIX a. pabaigos kūrinys - absurdiški mūsų akimis poelgiai (S. Beckettas?), įvairios baimės ir vidiniai ieškojimai, kamuojančios veikėjus (F. Kafkos psichologizmas?) bei ironija. Geriausiai visa tai atsiskleidžia romano pabaigoje, o ji tikrai netikėta. Švelniai tariant, laukiau visai ne tokio end'o, net jei ir spėjau, kad tai nebus standartinis hapyend'as.

Ir pačiai pabaigai norėtųsi pridurti šiek tiek, kas nėra tiesiogiai susiję su pačiu romanu: viršeliui velniškai gerai tiko R. Dichavičiaus darbas "Amžinas motyvas" - neprisimenu, kad knygos aplankas ir turinys taip vienas kitą atitiktų. Pagarba "Tyto albai", sugebėjusiai suteikti knygai įdomesnį (ir be abejo, labiau įsimenantį) viršelį.

Tiems, kas skaito tik pirmą ir paskutinę pastraipą, trumpas apibendrinimas, pasinaudojant leidyklos anotacija: "Oskaras ir Liusinda" - plačiausiai žinoma (bent Lietuvoje tai tikrai) P. Carey knyga: bebaimė (būtų tiksliau apie bebaimius, o šiais laikais sakytume ekstravagantiškus žmones), originali (tiek, kiek šiais laikais galima būti originaliu; prieštaraujate? O kaip tada lyginimas su F. Kafka?), rimta (būtina pridurti - ironiška). Knyga ne vienam vakarui, tačiau tokiai negaila skirti ir ne vieną vakarą. Ir skaitymui, ir pamąstymui.

P.S. O kuo čia dėtas K. Vonegutas?

Klasikinis stilius plius ironija