Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad jeigu žmogus žino nors vieną filosofą, tai greičiausiai Friedrich Nietzsche. Šio ekscentriško „veikėjo“ kūriniai iki mūsų dienų neprarado aktualumo ir dar gi, drįsiu pasakyti – patrauklumo. Palaidojęs stabus, paskelbęs Dievo mirtį, nuvainikavęs moralę, Nietzsche užsitikrino vietą filosofijos istorijoje.

Kuo jis toks žavus ir neprilygstamas? Jeigu tikėsime vienu jo biografu, kurio knygą jau senokai išleido „Tyto alba“ – Walteriu Niggu, Friedrichas Nietzsche buvo regėtojas, pranašas ir šventasis. Gana neblogi „apibūdinimai“, kuriais bandoma įrodyti šio filosofo religingumą ir „dieviškumą“. Visai kitoks valios siekti galios kūrėjas vaizduojamas Joachimo Kohlerio knygoje, kur filosofo gyvenimas lipdomas iš garsiosios Wagnerių šeimos „pusės“. Čia mąstytojui tenka nedėkingas mokinuko vaidmuo, kuris nelabai dera prie išliaupsinto šventojo titulo.

Lyginant Walterio Niggo ir Joachimo Kohlerio knygas, į akis iš karto krenta objektyvumo paradoksas – Niggas buvo pastorius ir jo noras įrodyti, kad Nietzsche „visai“ nelaidojo Dievo – didelis, Kohleris apskritai nesistengia kažkuo įtikinti, jo uždavinys – parodyti, kaip filosofą veikė ir įtakojo Wagneriai, kurių centre, tikra gyvatė – Cosima Wagner.

Nežinau, ar galima apie Nietzsche kalbėti nesusiejant jo asmenybės su kūryba, bet nepaisant paties filosofo noro „būti atskirtam“ – tai dalis jo asmenybės.

Tai, ką mąstytojas sakė, ir kaip gyveno, geriausiai ir parodo Kohlerio pasakojimas – idėjos negimsta iš niekur, jos atspindi, jei ir ne visą, tai bent jau kažkurią jų kūrėjo dalį.

Nietzsche‘ė dažniausiai įsivaizduojamas kaip arogantiškas, pasipūtęs, kiek trenktas, beprotiškas, genialus ir labai savimi pasitikintis savimyla. Tokio derinio išties galima tik pavydėti, ypač, turint omeny, kiek tame mažai tiesos. Gyvenime jis buvo bailus, drovus, ligotas ir labai dorovingas žmogus. Be jokios arogancijos ir pompastikos. Tikras – kaip ir savo knygose, atviras ir šiek tiek mėgstantis „pavaidinti“, žodžiu, žmogus, kaip ir visi.

Iš kur tos drąsios, šokiruojančios, kartkartėm įžeidžiančios ir beveik „normaniškai“ deklaratyvios mintys? Kaip toks gabus žmogus leidosi į avantiūrą nuvainikuoti pasaulio galinguosius (turiu omeny – stabus)?

Apie tai galima būtų ilgai diskutuoti, Kohleriui tai nelabai rūpi, jam svarbiau kitkas – kokią įtaką Nietzsche‘i padarė Wagneriai. O pasirodo, didesnę negu būtų galima tikėtis. Wagneris buvo filosofo stabas (kokia likimo ironija), - „be muzikos gyvenimas klaida“. Tačiau vėliau ir Wagnerį mąstytojas palaidojo, supratęs, kad tam pamišėliui visi žmonės yra įrankiai, tikslui pasiekti.

Kohlerio rašymo stilius keistas – nesilaikoma visų įprastų literatūrinių klišių. Praeitis – dabartis – ateitis nuolat šokinėja, į pasakojimą vis įsiterpia kas nors, iš pirmo žvilgsnio „ne į temą“, autorius žaidžia žodžiais – tai pagirtina.

Nepaisant „sauso“ žanro knygą skaityti vienas malonumas (tiesa, jos norisi daugiau).

Nietzsche čia – tik žmogus, ne joks – šventasis ar velnias. Jis žmogus, kuris bijo, žmogus, kuris kenčia, žmogus, kuris ieško.

XIX amžiaus Europos gyvenimas išties bjaurus – ir Nietzsche, žmogui, kuris trokšta ne galios (koks neatitikimas su jo skelbiama valia siekti galios), tai kelia daug rūpesčių. Jis blaškosi tarp profesoriavimo, meilės, išdavysčių ir išnaudojimo. Gyvenime jis nėra tikras – kas ir kaip. Kohleris drąsiai atidengia visas filosofo silpnybes, jau norisi jam prikišti šališką negatyvumą, bet...kur gi tau, viskas ne taip paprasta – ir galiausiai, autorius pasiekia savo, taip pat, kaip ir Nietzsche, puikiai sugeba „išdurti“. Pati knyga lyg ir kartoja Nietzsche žodžius: „tiesos nėra“.

Kokia būtų tiesa apie šią knygą? Ji hipnotizuojanti (kažkuo panaši į Patricios Duncker romanu „Haliucinuojantį Fuko“). Pats filosofas yra tikras priešybių lydinys, pats susikūręs mitą apie save – žmogų dinamitą, antžmogį. Puikiai padirbėta, bet stabų saulėlydis tęsiasi – ir sunku likti antžmogiu, kai biografai pradeda labai giliai kapstytis, gal reikėjo kaip Froidu – sunaikinti visus dienoraščius ir laiškus?

Šią knygą rekomenduočiau visiems, - ir tiems, kas domisi filosofija, ir tiems, kas ja visai nesidomi. Jei kam nors ir gali būti neįdomus Nietzsche, abejoju, ar gali būti neįdomu, kodėl jis toks įdomus kitiems. Amžinas imoralistas, pašaipus profesorius, ir dar – labai jautrus muzikos mylėtojas.

Perskaitykit – ten visi rasit šiek tiek tiesos apie save.

Beprotiškai žmogiška, pernelyg?