Tačiau grupė - tai dar ne viskas. Netgi tituluoti kritikai pripažįsta, kad K.Kinčevo dainų lyriką galima laikyti poezija, nebedarant nuorodos "poetas su gitara". Dar daugiau, K. Kinčevas kartais vadinamas vienu originaliausių dabartinės Rusijos poetų, nes jo poezijoje susipina romantinė tradicija su pagoniška, o dabar, neseniai priėmus krikštą, ir pravoslaviška. Sudėjus tai su "Alisos" muzika atsiranda nepaprastos jėgos poetika, nusidriekianti nuo "hard'n'heavy" kompozicių (pvz., "Krasonoje na čiornom") iki lyriškų baladžių (pvz., "Lunnyj val's").

Tačiau šioje knygoje sudėti ne tik K. Kinčevo sukurtų dainų tekstai, bet ir kritikų straipsniai, keletas interviu, kuriuos irgi labai įdomu skaityti. Mat "Alisos" lyderis neseniai vėl sukėlė skandalą, paskutinio albumo "Solncevorot" apipavidalinimui panaudodamas kairiosios krypties svastiką, na, o Rusijoje apkaltinti fašizmu visus, išskyrus vietinių fašistų vadą Barkašovą, didelių problemų nėra. Ir teko Konstantinui daug ir ilgai aiškinti, kas tai per simbolis, kokia jo reikšmė, nekeista, kad didžiuma tų straipsnių ir interviu būtent ir nagrinėja neseną poeto ir muzikanto atėjimą į krikščionybę ir "Solncevorot" pasirodymo peripetijas.

Na, o visi tie, kuriems neįdomus K.Kinčevas kaip žmogus, galės iki soties paskaityti jo puikios, nors kartais (dėl senosios slavų kalbos žodžių vartojimo) net žodyno priverčiančios griebti lyrikos, o gal net paėmę gitarą sudainuoti vieną kitą lyriškesnę dainą...

Mano teatras - mano kaprizas,

Čia nėra kulisų,

Ir mano žiūrovų salė

Tai aš pats.

Ir mano trupėje šimtai žmonių,

Ir kiekvienam iš jų pažįstu save.

Mėnulio purslų šviesoje

Žaidžiu gyvenimą...

iš dainos "Teatr" ("Teatras").