Apie knygą: Kristina Sabaliauskaitė – Silva Rerum
Leidykla: Baltos lankos (2009)
ISBN: 9789955232001
Puslapių skaičius: 286

Kai išgirdau, jog steigiama „Jurgos Ivanauskaitės premija“, ir kad ji bus įteikta Kristinai Sabaliauskaitei už romaną „Silva Rerum“, pagalvojau... Gal ir gėda, bet pagalvojau taip, kaip anoniminiai interneto komentatoriai galvoja apie visą leidyklos „Tyto alba“ veiklą, susijusią su J. Ivanauskaitės palikimo išsaugojimu ir stabiliu populiarumo palaikymu. Bet paskui ėmė piltis teigiami nepriklausomi atsiliepimai, ir – gal knygų mugės euforijos pagautas, gal tiesiog – kažką pajutęs, nusipirkau.

Paskutinis lietuviškas istorinis romanas, kurį buvau atsivertęs, priklausė taip pat literatūros debiutantei M. V. Knabikaitei ir vadinosi „Mėnesiena tamsiame lange“ – apie nacius ir jų moteris. Deja, kai jau pirmuosiuose puslapiuose aptikau porą istorinių klaidų, skaitymo malonumas buvo sugadintas. Labai bijojau, kad ir su „Silva Rerum“ nenutiktų kas nors panašaus, nors baroko epochą išmanau nepalyginamai prasčiau nei Antrą pasaulinį karą.

Nenutiko. Dar daugiau – jau seniai skaičiau tokią patrauklią, tokią sklandžią ir tokią malonią lietuvišką knygą. Tai – vienas iš tokių kūrinių, kuris yra pakankamai lengvas, kad skaitytum maloniai, ir tuo pačiu pakankamai turiningas, kad neerzintų paviršutiniškumas.

Apie siužetą daug nepasakosiu, nes jis visur jau aptartas: tai istorija apie Žemaitijos bajorų Norvaišų giminę: motiną Elžbietą, tėvą Joną Motiejų, jų dukrą Uršulę bei sūnų Kazimierą – vėlyvąją vaikystę Milkantų dvare ir atkeliavimą į Vilnių, atsigaunantį po maskolių kazokų nusiaubimo XVII a. pabaigoje, o „Silva Rerum“ yra giminės knyga, kur būdavo užrašomi visokie svarbūs įvykiai, pastebėjimai ir kita, tačiau čia – ne dienoraštis, o tradicinis romanas.

Kas mane sužavėjo? Daug kas – pirmiausia, gyvi veikėjų portretai ir čia tėvai Norvaišos gal net labiau pavyko už vaikus. Antra, pats pasakojimo stilius: sodrus, gausus, tikrai „barokiškas“, bet, kas labai svarbu, neužsižavintis savimi ir neužsimirštantis, kad yra pasakojama istorija. Knyga pasižymi viena labai įdomia savybe: ją skaitant „įsivažiuoji“ ir sunku atidėti į šalį, bet atidėjus ir vėl paėmus, reikia šiek tiek laiko vėl „įsivažiuoti“. Vėlgi, kas reta lietuviškam kūriniui, knygoje nemažai skoningos erotikos. Būtent skoningos ir visada naudojamos labai tikslingai – ar tai būtų scena, kaip plikbajoris parodo sūnui, kokia niekinga yra toji „meilė“, ar dekadentiška Vilniaus kilmingo jaunimėlio orgija. Ir nors ne visai aišku, kiek istoriškai paremtos detalės apie Vilniaus universiteto studentų gaujų tarpusavio karus (kuriuose gal net kiek per aiškiai matyti šiandienos atspindžiai), tai netrukdo įsilieti į knygos kuriamą tikrovę. Sunku surasti priekaištų ir stiliui ar kalbai – nors autorė ir nepasiekia iki Mika Waltari lygio, kad sukurtų epochai ypatingą kalbėseną, bet žodis liejasi laisvai ir gausiai. Ir Milkantai, ir Vilnius kūrinyje iškyla spalvingi, gyvi, detalūs – nieko keisto, kaip jau ne kartą pastebėta, Kristina Sabaliauskaitė yra Vilniaus baroko epochos žinovė, tad jai neturėjo kelti didelių problemų nei interjerai, nei aprangos nei kitos svarbios, nuotaiką kuriančios detalės. Beje, kadangi baroko tematika neatsiejama nuo mirties ir prabangos akistatos, knyga šią temą griebia nuo pačio pirmo momento, ir būtent ant jos stuburo augina visą siužetą.

Na, ir beveik baigdamas šią nesklandžią apžvalgą, tiesiog pacituosiu vieną patikusią vietą. Taip, ji – erotinė. Kaip sakiau, mano manymu, šioje knygoje vienos iš geriausių lietuvių kalba parašytų erotinių scenų. Paaugliai, galite skaityti ir jūs - nemanau, kad pakenks.

„Ir jis grožėjosi tylėdamas, norėdamas pratęsti tą akimirką, per kurią dabar jam bylojo pati amžinybė, ir todėl jo žvilgsnis klaidžiojo po Elžbietos apybraižas mėnesienoje, ir jis gėrė akimirką tarsi nemirtingumo nektarą ir žiūrėjo, kaip Elžbieta lėtai pasisuka ir brenda į štalą ežerą, ir tada pats nusivilko marškiniu per galvą ir liko nuogas, su savo senatviniu pilvuku, žilais plaukais ant krūtinės ir sėdmenimis, kurie karojo tarsi tuščios abrakinės, ir savo silpstančiomis, gyslotomis kojomis nubrido paskui ją, o pasivijęs ją ežero vandenyse, kurie nebuvo tokie šalti, kaip kad galėjo pasirodyti, apkabino ir atsuko ją į save ir juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, tuodu senstelėję vyras ir moteris ežere, po žvaigždėtu dangumi, kuriame tarsi prieš pasaulio pabaigą lijo žvaigždėmis, ir mėnesiena buvo gailestingai užliejusi jų abiejų raukšles, bet nei laikas, nei amžius čia dabar neturėjo reikšmės, nes jie abu suprato, kad mylėti niekada ne per vėlu, ir jie taip mylėjosi gailestingų keliančių ežero vandenų padedami, kaip dar niekada nebuvo mylėjęsi per visą savo gyvenimą, ir glamonėjo vienas kitą tokiais būdais, kokių dar niekada nebuvo bandę, užklysdami į tokias slapčiausias savo senų kūnų kerteles, apie kurių buvimą per dvidešimtį santuokos metų nė neįtarė, ir todėl, kai jau atrodė, kad ežeras išsilies iš krantų, o mėnulis atsikabinęs nukris į ežerą, jie abu vienu metu išleido tokį palaimos šūksnį, kad tasai net pabaidė užsimiegojusius paukščius pakrantėse.“ (p. 192)

Beje, pastebėjote?  Citata – vienas sakinys. Mokykimės, rašto broliai ir seserys.

Ir dar – manau, kad šią knygą reikia kuo greičiau versti į kitas kalbas. Ji tikrai turėtų rasti skaitytoją, o kaimynams lenkams ir visai būtų artima.

Neabejotinas įvykis Lietuvos knygų padangėje