Apie knygą: Laimonas Tapinas – Laiškanešys, paklydęs dykumoje
Leidykla: Alma littera (2009)

Iki šiol nebuvo tekę skaityti Laimono Tapino knygų. Bet panašu, kad imsiuosi jų ieškoti. Nes šioji, apie amžinatilsį bene žinomiausią lietuvių kino kūrėją, scenaristą ir režisierių Vytautą Žalakevičių pasirodė tiesiog neįtikėtinai gera. 

Vytauto Žalakevičiaus asmenybė mane pirmiausia domina kaip filmo "Niekas nenorėjo mirti" režisieriaus. Man įdomu viskas, kas susiję su šia juosta - tad nekeista, kad radęs uošvio lentynoje knygą pirmiausia perskaičiau skyrių apie tai. Kai ką jau žinojau - kad Žalakevičių užspaudė nerodyti NKVD kariuomenės (nors netiesioginių nuorodų filme, jeigu žiūrėti įdėmiai - pilna, pvz., na, iš kur stribai gauna ginklų dalinti valstiečiams?!, o ir sunkvežimiai, milicininkai). Toliau - filmas buvo pirmiausia parodytas Maskvai ir gavo jos pritarimą, nes lietuvių cenzūros vadai jau buvo pasiruošę jį užgniaužti. Netgi - istorija detektyvinė, Žalakevičius su sėbru vogė juostą ir skraidino ją slapta Maskvon, ten suorganizavo peržiūrą ir gavo "dobro". Kodėl? Gal todėl, kad "lietuvis šaudo į lietuvį - kas geriau gali būti?", kaip liūdnai pastebi kažkuris iš L. Tapino kalbintų V. Žalakevičiaus kolegų. Bet čia tik apie šį filmą.

Apskritai, visa knyga nepaprastai įdomus, labai gyvas sovietinės kartos talentingo menininko portretas. Kaip žinote, žodžiai "talentas" ir "gerumas" ar pan. ne visada sugyvena drauge. Žalakevičiaus atveju tai buvo ypač ryšku - jis pykdė visus ir ant jo pyko visi: valdžia(-ios), kolegos, draugai, moterys. Bet kas man labiausiai įstrigo - tai L. Tapino sugebėjimas sukurti tokią atmosferą, kad knygą sunku skaityti ne dėl teksto sklandumo problemų (jų nėra ir negali būti), bet dėl to, kad pavargsti nuo asmenybės. Pavargsti nuo "Žalos" (tokia buvo V. Žalakevičiaus pravardė). Ir dar vienas dalykas - perskaitęs knygą labai ryškiai supratau: visi tie "jaunieji intelektualai", kurie negyveno sovietiniais laikais, neturi jokios teisės smerkti tuos menininkus kaip sovietinio režimo kolaborantus. Tai turi teisę nebent tie, kurie sėdėjo lageriuose ar kalėjimuose (pvz., A. Miškinis) ir kurie rinkosi nekompromisinį gyvenimą. Bet tie, kurie kas yra sovietinis režimas žino tik iš pasakojimų ar labai jaunų dienų - tikrai to daryti neturėtų. O knygą tą režimo atmosferą, jo sienas, kasdienybę ir tai, kaip jis gniuždė žmones ir vertė juos šizofrenikais, perduoda puikiai, gal net genialiai. Ir dar labai įstringa beveik visų kalbintų aktorių mintis - "Žalos" bijojo labiau už velnią. Per filmavimus verkdavo, drebėdavo, kankidnavosi. Bet po to lygiai taip pat bijodavo nebegauti pasiūlymų filmuotis pas jį, nes šis despotas sugebėdavo iš aktoriaus ištraukti tai, ką geriausia pastarasis gali parodyti. 

Žalakevičius kaip žmogus iškyla labai nepatraukliai, ypač santykiuose su moterimis. Jis turėjo jų ne vieną, tris žmonas, bet kaip su jomis elgdavosi... L. Tapinas daro froidišką išvadą - iš dalies dėl to kalta V. Žalakevičiaus motina, visą laiką išlaikiusi milžinišką įtaką vienturčiam sūnui, o nė viena moteris nesugebėjo būti už ją stipresnė.

Man nepaprastai įstrigo paskutiniuose puslapiuose kažkokio tikriausiai žinomo kultūros veikėjo paviešinta replika: "Jeigu tai bus dar viena adoracija, aš pranešiu..." (ar "imsiuosi žygių" - neturiu po ranka knygos, dėl citatos tikslumo negarantuoju), kuri parodo, kad nė velnio iš to sovietinio "pranešimų" paveldo neišsivaduota, kad įvairios "Damy v čiornom" vis dar geidaujamos ir tragedija, kai jų nėra. Beje, knyga nėra adoracija. Tai - nuosekli, nuoširdi ir, sakyčiau, objektyvi gyvenimo studija. Nors autorius, man rodos, V. Žalakevičiui ir simpatizuoja ar bent jau atkakliai bando jį suprasti. O supratimo priemonės pačios įvairiausios, bet labai, labai gausios: artimųjų laiškai, žmonių atsiminimai, asmeninių interviu epizodai - apdorotas milžiniškas kiekis medžiagos, bet apdorotas taip puikia, kad K. Navakas net išvadino L. Tapiną "persų audėja". Ir yra teisus. 

Na, ir pabaigai dar viena mintis, berods - Skirmanto Valiulio (vėlgi dėl citatos tikslumo negarantuoju). Kur tie V. Žalakevičiaus ir kitų "sovietinės kartos" režisierių kritikų darbai, kur tie filmai ir knygos į stalčių... ?

P.S. Ar žinote, kad V.Žalakevičiaus filmai, tas mūsų daugelio nemylimas, nuobodus lietuviškas kinas, skynė apdovanojimus ne tik sovietinėje erdvėje? Man beveik buvo naujiena...

P.P.S. Čia galite paskaityti visą skyrių apie "Niekas nenorėjo mirti".