Gal kaklas pačios ilgas. Bet galbūt iš tiesų ta šiaurietišku vėju į veidą dvelkianti literatūra yra kažkas, ko nepaaiškinsi, iki galo nesuvoksi, ir net po dešimt kartų išnagrinėjęs kiekvieną neplonos knygos žodį ir mintį vis tiek jausi, kad kažkas ką tik praslydo pro pirštus.

Kalbu ne apie kokį žilabarzdžio filosofo veikalą. L.S.Christenseno „Įbrolis“ – šeimyninė saga, knygos anotacijoje sulyginta su tokiu kūriniu kaip „Vėjo nublokšti“. Į dvidešimt penkias kalbas išversta knyga pelniusi aibę premijų, tarp jų – ir prestižinę Šiaurės Tarybos premiją. Vestuvės ir mirtys, gimimai ir praradimai, besikeičiančios kartos ir žmogaus jausmų kaleidoskopas. Rodos, viso to kaip tik pakaktų populiariam meksikietiškam serialui iškepti. Vat ir ne. Banalumo, rėksmingumo, pigaus sentimentalumo ir kitų blizgių niekučių čia – nė kvapo. Tik vienos šeimos moterų trijulė. Paženklinta prievartos, nepriteklių, vargo ir kartu – velniško išdidumo našta. Skausminga istorijos pradžia – moters išprievartavimas – kitu ženklu paženklina ir naujai atėjusiojo likimą, ir pačios šeimos istoriją. Kita ir skausmo anatomija: tiek motina, tiek ir sūnus skausmingiausias gyvenimo akimirkas iškenčia panirę į mėnesius ar metus trunkančią tylą. Jokių minčių, užuominų, paaiškinimų. Ta tyla ir lieka jo – žmogaus – tyla.

Skaitytojas ten įkiša nosį tik tiek, kiek pats supranta ar nujaučia. Dešimt balų būtent už tą nepasakymą iki galo, neapnuoginimą iki vulgarumo. Verti puslapį po puslapio, šimtą po šimto ir lyg staiga atsikvošėji – o tai kada jis čia spėjo taip įklimpti į alkoholizmą? Ji – taip staiga išeiti? Jie – įsimylėti? Esi šalia teksto, šalia likimų, bet stebi juos lyg pro plonytį stiklą. Kažkas lieka rūke. Lyg tie aplodismentai iš seno tėvo lagamino.

Dėl savo nemažos apimties knyga vargiai tiks įsimesti į kelioninę rankinę. Bet skaitant leis nukeliauti protui ir sielai. Į praeitį, moters pasaulį, kino režisieriaus kelio pradžią, į kiekvieno knygos herojaus paslaptį. Į Šiaurę.

Plačiai, bet taupiai.