Norėčiau ir aš kastis giliau. Pasikasti po tom stebuklų karalystėm ir veidrodžių šalim su visais jų kliunkiais pliumpiais, kortų kaladėmis, šachmatų figūromis ir kitokiais neaiškiais padarais. Išrausti visas asociacijas, metaforas ir parodijas. Tam aiškiai reikėtų perskaityti ne vien pačią "Alisą", bet ir jos komentarus; sako, jų apimtis didesnė už komentuojamosios knygos. Tačiau ne tau, Mirmeka, mėlynas dangus, teks išsiversti su turimomis anglų folkloro žiniomis. Nes siužetas suvertas būtent ant vaikiško anglų folkloro gijos. Ne, meluoju. Siužetą kaipo tokį čia išvis sudėtinga aptikti.

Formaliai žiūrint, "Alisa" - tai puikus pavyzdys, kaip negalima rašyti knygų. Istorijos neužbaigtos, ateina iš niekur ir niekur neveda, veikėjai visi trenkti, ir nėr tarp jų nei normalių geriečių, nei blogiečių, autorius nuolat primena skaitytojui, kad viskas tik sapnas ar Alisos išmonė - ir tai erzina, nes norisi įsijausti, - o kur dar ilgiausi eilėraščiai apie velniaižin ką… Argi tai - vaikiška knyga? Tai rinkinys iš įvykių ir beveik-įvykių, kurių kiekvienas susietas su kitais tokiais menkais priežastiniais ryšiais, kad net šiek tiek pasimeti. Kodėl staiga Kunigaikštienė, pipirai ir kūdikis-paršelis? Kodėl vikšras, rūkantis kaljaną? Kodėl Netikras Vėžlys - tai vėžlys, iš kurio verdama vėžlių sriuba?.. Tačiau ryšiai vis dėl to yra. Tik ne siužetiniai, o aliuziniai. Tai Alisos nuotykius ir priartina prie sapno, fantazijos lygmens: sapne baltoji karalienė lengvai gali virsti avimi, mezgančia keturiolika porų virbalų, o paskui įduodančia tau į rankas vieną porą jų, kurie pavirsta irklais, ir, žiūrėk, ką tik buvęs keistoje krautuvėlėje, tu jau plauki upe… Sapne gali pagalvoti "kaip keista", tačiau rimtai aiškintis, kodėl viskas vyksta, juk neimame. Tačiau žiūrėdamas į Alisos nuotykius "iš anos stiklo pusės", gali šį tą atkapstyti: tarkim, baltoji karalienė - tai baltas Alisos kačiukas, o kačiukai juk mėgsta žaisti siūlais (iš čia mezginys avies rankose)… Taip pat galėsime suprasti, kodėl Alisa padeda susitvarkyti susitaršiusiai karalienei, - lygiai taip Dina, jos katė, prausia ir tvarko savo kačiukus. Ne, "kodėl" čia vėlgi netiks. Tai tiesiog neaiškinamos paralelės. Veidrodžio karalystėje viskas turėtų turėti antrininkus, nors juos ir sunku atpažinti, - tačiau juk kas gali tvirtai pasakyti, kuri pusė tikroji.

Ir aš ne veltui į vieną krūvą suplakiau abi istorijas, ir apie veidrodžio karalystę, ir apie stebuklų šalį: savo stiliumi jos tiek pat panašios, kiek siužetiškai yra nepriklausomos. Juk antrojoje pagal chronologiją knygoje nieko neužsimenama apie nuotykius iš pirmosios… Kad išsivaduotume iš šios painiavos, gal grįžkime prie minėtojo folkloro. Iš esmės jo naudojimas - nemažas nuostolis skaitytojams ne anglams. Net daugmaž susipažinęs su Motulės Žąsies eilėraštukų rinkiniais, kitakalbis visų interpretacijų, kurių gausu knygoje, nesupras, o jei ir supras, tai vargu ar bus jam juokinga. Tarkim, Skrybėliaus dainelė "Žibu žibu pelėda" man visai nebuvo smagi, kol nepagalvojau, kad tai "Twinkle winkle little star" parodija, ir kad "Tvinkle winkle little owl" tikrai gerai skamba. Iš eilėraštukų atėjęs ne vienas "Alisos" veikėjas. Kliunkis Pliumpis, Vienaragis ir Liūtas, Dudutis ir Tututis, o kiek mes dar nežinom… Tarsi žiūrėtume į kreivą veidrodį, nematydami daiktų, kuriuos jis atspindi. Rebusai? Rebusai. Ir dar vienas elementas, kuris skaitant knygą teikia estetinį pasitenkinimą: tai žodžių žaismas ir žodžiai-sudurtukai. Jei laukiate, kad dabar cituosiu eilėraštį apie bukus pietspirgus, tai turiu jus nuvilti. Aš juk ne koks Kliunkis, kuris nejaučia saiko kalboms. Todėl pats laikas užbaigti 400 -osios knygos apžvalgą.

Neabejotina klasika!