Žinoma, Luisas Kerolis labiausiai žinomas kaip "Alisos Stebuklų šalyje" ir "Alisos veidrodžių Karalystėje" autorius. Dabar parodų dėka jau įsisąmoninome, kad jis buvo puikus savo meto fotografas. Na, o iš kur jis gaudavo modelių, mažų 19 amžiaus pabaigos mergyčių? Tik nereikia tų tradicinių nešvankių juokelių dėl L.Kerolio silpnybės jų atžvilgiu, - tai toli gražu ne V.Nabokovo nimfečių atvejis…

Ir apskritai, jei kas ir žino, kaip ten viskas vyko, tai jau ne aš ir ne jūs. O štai paskaityti vaikų rašytojo Luiso Kerolio (o paprastam gyvenime - matematikos profesoriaus, dėstytojo Čarlzo Liutvidžo Dodžsono) laiškus šioms jaunoms damoms visai įdomu. Ir apskritai, kur dar galima rasti tiek autentiškų suaugusio dėdės laiškų vaikams? Ir ne šiaip sau kokio dėdulės, o autoriaus kūrinių, kurių mįslės iki šiol neduoda ramybės ne vienam tyrinėtojui; sako, kai kurie "Alisos" leidimai Anglijoje išeina su komentarais, storesniais už patį tekstą. O gal ir iš aptariamos knygos galima išsiaiškinti ką nors, kas padėtų suprasti paradoksalią L.Kerolio logiką?

Manau, netgi per akis. Atsiskleidžia joje kelios rašytojo asmenybės pusės. Jau minėjau laiškus - čia jų įvairiausių rūšių ir stiliaus: veidrodiniai, bambantys, atsiprašinėjantys, humoristiniai, parašyti neva nuo kitų asmenų, žodžiu, kokie tik norit, ir apima jie maždaug du dešimtmečius. Vaikai išauga į "gigantiškas jaunas ledi", kaip juokais, nors su baime sako L.Kerolis, sveikinasi vis šalčiau ir nebesupranta tų pokštų, iš kurių juokėsi kadais. "Niekad nemokėjau kalbėtis su merginomis, vyresnėmis nei 20 metų", - viename iš laiškų sako L.Kerolis. Šis faktas papildo mūsų įsivaizdavimą apie autorių, - kokį fantazijos pilną pasaulį jam reiškė vaikai (tiesa, išskyrus daugumą berniukų), ir kaip nuobodu jam buvo su daugeliu rimtų suaugusių. Tačiau laiškai - ne tik plepėjimas apie šį bei tą; juose rašytojas vaikams siųsdavo ir galvosūkius.

Štai perėjome ir prie kitos knygos dalies. L.Kerolis, nepaisant to, kad nebuvo genijus matematikos srityje, be to, mūru stojo už Euklido geometriją kaip vienintelę teisingą, visgi laikomas vienu naujosios logikos pradininkų. Jis kūrė loginius pratimus, pasinaudodamas net stalo žaidimo principu - su figūrėlėmis. Ar įmanoma padaryti kokią nors išvadą iš panašių duomenų: "Nei vienas tiltas nepadarytas iš cukraus" ir "Kai kurie tiltai labai gražūs"? Kaip įsisąmoninti, kad tam, jog tokio tipo silogizmas būtų logiškas, jam nebūtina būti teisingam sveiko proto atžvilgiu? Kaip atskirti teisingus pradinius duomenis nuo nekorektiškų? Norisi paklausti ir dar - ar tai taip jau vaikiška ir lengva?.. Spėju, teks pamąstyti prie kai kurių užduočių, jei jau imsitės šio darbo, žinoma, jei tik nesate užkietėjęs informatikas. Beje, apie proto treniruotes - atskiras straipsnis ("Maistas protui"). Taukais apėjusių, nepajėgiančių išlaikyti net "lengvos ristelės pokalbyje", nesugebančių net savo gyvybės labui įveikti "loginės sienelės", klimpstančių bet kuriame neįprastame samprotavime protų L.Kerolis labai nemėgsta. Štai jums vienos paprastesnių treniruočių taisyklės: imam dubletų porą - du žodžius, kurių pirmame keisdami po vieną raidę, turime gauti antrą. Pvz., padarykite, kad koja liktų basa (dėl kalbos dalių susitarkit iš anksto): koja-kova-kava-kasa-basa. Laimi tas, kuris sudaro kuo trumpesnę grandinėlę.

Kiek žinau, lietuviškai L.Kerolio laiškų ir žaidimų nėra išleista. O norintiems originalo kalba pasiskaityti tai ir dar daugiau - jo namų puslapis http://www.lewiscarroll.org/carroll.html

Puiki knyga