Pasirodo, ne taip ir linksma buvo tais mitiniais laikais, kai gyveno milžinai - pasitaikysi kokiam po kojom, labai pasigailėsi… O jau tų milžinų ant Lietuvos žemelės, pasirodo, būta daugybės, ir didumas jų buvęs neišpasakytas: eidami pietauti kirvius ant debesų gi pasidėdavę, ežerus jie priverkdavę, kalnus iš pypkės pelenų supildavę, ąžuolą išsirovę ant peties nusinešdavę! Tik va priviso žemėj tokių mažų padarėlių, - kažkokių "kirmėlukių, žemę draskančių", tai ir buvo žmonės, ir užklėtė jie visus laukus bei miškus, ir milžinams beliko tik nešdintis į padavimus, nes vietos realybėje jiems nebeliko. O iš padavimų - į knygas, kur galime su jais susipažinti artimiau.

Žinoma, ne vieni milžinai padavimuose veikia. Iš "Ežero ant milžino delno" sužinosim kaip valdyti skraidančius ežerus, kurį piliakalnį supylė sukilėliai, o kurį - švedai, kaip išgelbėti nugrimzdusius miestus, bažnyčias, varpus ir dvarus, kaip pažadinti miegančias kariuomenes (jei kam nors staiga prireiktų)… Trumpai tariant, viskas, kas padeda susiorientuoti apibrėžtoje teritorijoje (mūsų šalyje) ir kartu sunkiai apibrėžiamoje erdvėje - mitologiniame pasaulyje. Jis vaizduojamas taip, kaip jį suvokė protėviai, - tai ne stebuklinės pasakos, kurios, nors ir turi mitinių detalių, visgi nėra laikomos tikrove. Padavimai - būtent tai, kas manoma tikrai nutikus. Nuo sakmių skiriasi jie tuo, kad yra lokalizuoti.

Sakmėse gi aiškinama pasaulio ar atskirų jo objektų ir ypatybių kilmė, žmonių santykiai su mitologinėmis būtybėmis. Čia žmogus yra nebe "senelio pažįstamas Petras iš gretimo sodžiaus", o apibendrintas asmuo. Tas pats ir su mitologinėmis būtybėmis, nors sakmėse jos kartais netgi labai vaizdingai apibūdintos: "atdriūksi aitvaras kaip pagaikštis, visas juodas, tik pakraščiai blizga" ("S.v.", "Sugautas aitvaras". p. 101). Savaime suprantama, kad tosios būtybės ne visada mieli padarai. Reikia kartais ir pakovoti su jom: "atėjo <šungalvis>, atsisėdo ant slenksčio ir kaip suskėtrioja rankom - neišleis. Ė boba, - kaip krosnį kūreno, kaip virė katilas vandenio, - tai jam ant galvos! Tada išlindo akys, ir baigta" ("S.v.", "Nuplikintas šungalvis" p. 47); "nagi žiūri - tebesėdi šitie jaunikiai, šitie vilktakiai. Ji pasakė: - Kaip sau norit, tuos reikia likviduot!" ("S.v.", "Vilktakiai ir merginos", p. 217).

Žiaurios tos sakmių merginos, ar ne? Bet ir vaikinai ne geresni, štai kaip keikiasi, velnio nepaviję: "O kad jį šimtas velnių! Velnią vijomės, ir patys lyg velniai sušlapom, į velnią mes dabar panašūs!

O velnias atsiliepė: - Dar aršesni jūs ir už velnią!" ("S.v.", "Nuliūdęs velnias", p. 123). Tiesą sakant, geriau gražiuoju sugyventi su vėjais, augalais, akmenimis, ugnimi, ir netgi su nelabaisiais, maro deivėmis ar slogučiais, - na, tiek to, na, kenkia, - betgi jų darbas toks!

O kad tave šimts… Įsijaučiau.

Liuks knygos mitologofilams