Lietuvos istorija, t.4

Autorius: Augustinas Žemaitis
Data: 2010-01-20

Apie knygą: Jūratė Kiaupienė , Rimvydas PetrauskasLietuvos istorija IV tomas. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m.
Leidykla: Baltos lankos (2009)
ISBN: 9789955232391
Puslapių skaičius: 552

Dvylikos tomų Lietuvos istorija – turbūt ambicingiausias lietuviškosios istoriografijos projektas. Šiuo metu (2010 m. sausis) yra išleistos keturios serijos knygos – pirmasis, antrasis, ketvirtasis tomai ir dvyliktojo tomo pirmoji dalis. Ketvirtasis tomas pasakoja apie laikotarpį nuo Krėvos unijos iki Pirmojo Lietuvos statuto priėmimo (1386 – 1529 m.).

Tik atsivertus knygą sudomino jos struktūra. Priešingai daugeliui istorijos veikalų (ir kitoms šitos pačios serijos knygoms) istorija čia pasakojama ne chronologiškai. Yra trys skyriai, kurių kiekvienas skirtas vienai kuriai aptariamo laikotarpio LDK sričiai. Tie skyriai skirstomi į smulkesnius poskyrius – vėlgi, ne chronologiškai, o pagal sritis. Poskyriai skirstomi į atskiras temas. Pavydžiui trečiajame skyriuje „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Vidurio ir Rytų Europoje“ yra poskyris „Santykiai su Vokiečių Ordinu: Iš priešo į sąjungininką“, o šiame poskyryje – tema „Kova dėl Žemaitijos ir Žalgirio mūšis“.

Pirmasis skyrius skirtas „Istorijos kraštovaidžiui“. Neistoriografiniais terminais tai – žmonių istorija. Čia aptariamas Lietuvos krikštas, rašto plitimas, etninių ir kalbinių ribų kaita, įvairių profesijų žmonių (pirklių, miestiečių, ūkininkų) pasaulis ir jo kitimas.

Antrajame skyriuje aptariama istorija iš politinės, administrcinės pusės. Tai – labiau santvarkos istorija. Čia aprašoma valdymo struktūra, žemėvalda, luomų struktūra, teisė, karinė organizacija, bažnyčia (labiau kaip organizacija) ir vienuolijos.

Trečiasis skyrius iš esmės yra užsienio politikos istorija. Į jį įeina diplomatija, karai ir taikos sutartys, ryšiai su Lenkija.

Pradžioje atrodė, kad toks išdėstymas bus nepatogus, kad bus sunku suprasti įvykių priežastis jei skaitysi, pavydžiui, tik apie LDK kariuomenės istoriją atsietai nuo užsienio politikos ar vidaus sąrangos istorijos. Juk kariuomenės istorijai įtaką darė ir kitų sričių procesai. Tačiau beskaitant dėstymas „patemiui“ ėmė vis labiau patikti. Poskyriuose būna trumpai pakartota ta kitų sričių informacija, be kurios būtų sunku suprasti, be to, padeda ir bendrojo išsilavinimo žinios. O norint sužinoti daugiau, visada galima greitai atsiversti aktualią temą. Pats skaičiau šią knygą nenuosekliai, pradėdamas nuo sričių, kurios pasirodė įdomiausios – tačiau ilgainiui perskaičiau ją visą. Tai manau ir yra geriausias būdas ją skaityti.

Nechronologinis išdėstymas turi privalumų. 143 m. trukmės laikotarpis šiandieniniais mastais milžiniškas, bet viduramžių mastais gana trumpas. Tai yra, valstybės vystymosi kryptis ir procesai per tiek metų iš esmės nepasikeitė, padėtis Europoje pakito nedaug, technologijų progresas buvo menkas (vėlgi, žiūrint šiandienos akimis: pastaruosius 143 m. Lietuva ir pasaulis keitėsi nenusakomai smarkiau). Todėl laikotarpį galima aptarti kaip visumą, o toks pateikimas leidžia puikiai perteikti atmosferą. Dėl tokio dėstymo knyga labiau yra išsamus to laikmečio LDK paveikslas, o ne pasakojimas su pradžia ir pabaiga. Baigęs skaityti ėmiau norėti, kad ir tomai, skirti kitiems trumpesniesiems Lietuvos istorijos tarpsniams būtų rašomi panašia tvarka.

Kita priežastis, veikiausiai paskatinusi pasirinkti tokį dėstymo būdą – nors ir nuoseklūs bei ilgai trukę, tačiau dideli Lietuvos politinės sąrangos ir padėties pokyčiai po Krėvos unijos. Santykių su Ordinu gerėjimas ir santykių su Maskva pašlijimas; lėtas bet tvirtas galių slydimas iš Vilniaus į Krokuvą; rašto plitimas; europietiškos miestų teisės įtvirtinimas. Tai – tik keli tokie procesai, jų buvo kur kas daugiau. Pateikiant viską kartu chronologiškai būtų lengva susimaišyti, nes juk visa tai vyko vienu metu, nors ir iš lėto. Tuo tarpu pateikiant kiekvieną sritį – taigi ir procesą – atskirai, šito išvengiama.

 

Knygą rašė du autoriai – Jūratė Kiaupienė ir Robertas Petrauskas. Kaip patys rašo įžangoje, jie yra dviejų kartų atstovai. Tačiau kiekvienas poskyris parašytas tik vieno autorių. Tokia tvarka rašomi ir kiti serijos tomai. Radikalių pozicijų autoriai nedėsto (visgi knygose apžvelgiama istoriografija, remiamasi kitais Lietuvos ir užsienio istorikais), nors, aišku, pasitaiko atvejų, kuriuose galima susidaryti ir ne tokią nuomonę, kurią pateikia autoriai – šito išvengti netiksliuosiuose moksluose negalima ir veikiausiai nereikia. Pačių autorių nuomonės keliais klausimais išsiskiria. Tačiau tokie skirtumai pakankamai menki, todėl knyga yra vientisa ir neprimena atskirų straipsnių rinkinio. Tiesioginės diskusijos tarp autorių irgi nėra, tad nuomonių skirtumus įžvelgti galima nebent lyginant skirtinguose skyriuose pateikiamas pozicijas.

Be teksto, knygoje yra ir pusantro šimto iliustracijų. Tai – šiuolaikinės tų laikų pastatų, rankraščių, kronikų puslapių, meno kūrinių nuotraukos, taip pat žemėlapiai.

Žemėlapiai, o tiksliau jų mažas skaičius, mano nuomone, yra ir pagrindinis knygos trūkumas. Žemėlapių, vaizduojančių Lietuvą įvairiais istorijos momentais, atvaizduojančių mūšių ir svarbiausių įvykių vietas, konkrečiu metu įgytas ir prarastas žemes apskritai trūksta. Tėra išleisti mokykloms skirti ploni Lietuvos istorijos atlasai.

Atrodė, kad tokio masto projektas, koks yra dvylikatomė Lietuvos istorija, galėtų šį lietuviškos istoriografijos trūkumą ištaisyti. Tačiau, deja, ir šioje knygoje pateikiama nedaug žemėlapių. Štai visa LDK teritorijos kaita 143 m. laikotarpiu sudėta į vieną žemėlapį. O juk valstybės sienos tada dažnai keitėsi, vyko daug karų ir konfliktų su maskvėnais, totoriais, Ordinu, lenkais  – manau, tokiame veikale kiekvienas konfliktas nusipelno atskiro žemėlapio. Tiesa, karų rezultatai kai kur aprašyti žodžiais – įvardyti prarasti ar įgyti miestai. Tačiau veikiausiai daug kam šiais laikais daugelis tų pavadinimų nežinomi – kur kas aiškiau būtų galima įsivaiduoti šių istorijos įvykių tėkmę užmetus akį į gerus žemėlapius.

Tačiau bendrai rekomenduoju paskaityti šią knygą besidomintiems istorija ir ne tik. Jeigu jums patinka įsivaizduoti (ar būtų įdomu sužinoti), kaip gyveno žmonės anuomet, iš kokių laikų „atėję“ Lietuvos miestų viduramžių rajonai – tačiau jums ne prie širdies klasikinis istorinių veikalų dėstymas (chronologiškai nuoseklus ir dažniausiai besikoncentruojantis ties politine istorija) – „Lietuvos istorijos“ 4 tomas kaip tik jums.

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.