Todėl ilgai nedvejojau visai netyčia knygyno lentynoje pamatęs Lindsey Davis romaną. Tik po to aš sužinojau, kad tai jau septintas pirmosios rašytojos knygos leidimas, kad jis buvo apdovanotas Britanijos Autorių Klubo geriausio debiuto prizu, kad Ellis Peters, istorinio "who dunnit" karalienė pasakė… O, kaip ji pasakė!

Istorinis detektyvas nėra Lindsey Davis išradimas. Prisiminkime Umberto Ecco žaidimą konandoiliška dedukcija "Rožės varde", tą pačią Ellis Peters seriją apie benediktiną Kadfaelį, XII amžiaus Erkiulį Puaro. Tačiau Lindsey Davis suteikė šitam požanriui, jeigu galima panaudoti tokį naujadarą, visiškai kitą prasmę.

Lindsey Davis knygos (o šios serijos jau pasirodė bent aštuoni romanai) nėra vien puikiai suregzti detektyvai. Visų pirma, tai meistriški veikėjų portretai, sąmojingi ir taupūs dialogai, taip dėmesingai ir subtiliai atkurta Senovės Romos atmosfera, kad, rodos, pats pradedi nejučia vaikščioti Forumo aikšte, svarstydamas, ar pasukti link Saturno šventyklos, ar aplankyti savo bankininką ir patikrinti, kiek gi liko sestercijų jo skrynioje. Pagaliau, tai viena iš švelniausių ir kartu įnoringiausių meilės istorijų, suvedusių kartu du personažus, kuriuos norisi sutikti dar ir dar, net negalvojant apie nuotykius, kuriuos jiems teks patirti.

O jeigu trumpai apie siužetą - Markas Didijus Falko, buvęs legionierius, nūnai privatus informatorius netyčia įsipainioja į sąmokslą, kuriuo norima nuversti naująjį, net kojų neapšilusį Romos imperatorių Vespasianą, vienintelį, kurio valdymas žada Imperijai atokvėpį po Nerono beprotybių ir Keturių Imperatorių chaoso. Tiesa, žodis "netyčia" gal ne visai tikslus, kadangi Falko tikrai ne iš tų, kuris leistų save vėtyti ir mėtyti likimo įgeidžiams. Varomas pareigos ir savigarbos jis leidžiasi per Galiją į tik prieš ketvirtį amžiaus nukariautą Britaniją, savo norų patenka į vergiją sidabro rūdos kasyklose, išnarplioja sąmokslo gijas, nieko už tai negauna, išskyrus tai, kad sutinka savo gyvenimo moterį, senatoriaus dukterį Heleną Justiną, stovinčią dviem socialiniais laipteliais aukščiau, tačiau tokią pat savavališką ir nepriklausomą kaip jis pats.

Vienintelis priekaištas, net ne priekaištas, o klausimas Lindsey Davis būtų - ar Falko kartais neatrodo per daug panašus į šiuolaikinį žmogų. Taip suprantu, Senovės Roma buvo tiek pažengusi priekin, kad reikėjo tūkstančio metų, kol Renesanso epocha šiaip ne taip atkūrė ir pralenkė romėnų teisės, komercijos, inžinerijos, architektūros, medicinos pasiekimus, tačiau vis dėlto…

Baigiant - kur daugiau sutiksi tokius patrauklius ir gyvus personažus, gyvenančius mažame butelyje Aventino kalvoje, su balkono vaizdu į Tibro upę, po grindimis slepiančius amforą su baltu Setinijaus vynu, rizikuojančius savimi dėl Romos garbės ir rašančius vienas kitam meilės eiles ant vaškines lentelės?

2 in 1: istorija ir detektyvas