Prieš keletą metų leidyklos pradėjo leisti užsienio autorių poezijos knygas dviem tekstais iš karto: viename puslapyje originalas, kitame - lietuviškas vertimas. Kažin ar galima geriau sugalvoti - juk tai ir galimybė mokytis kalbą, ir pamatyti, ką vertimas praranda, pagaliau - įvertinti vertėjo pastangas. Kiek pamenu, "Iš klasikinės anglų poezijos" buvo viena iš pirmųjų taip išleistų knygų. Tiesa, tikras škotas, įtariu, knygos sudarytojui - profesoriui Lionginui Pažūsiui - trinktelėtų kalnietišką antausį, vis dėlto, Robert'as Burns'as - tai škotų pasididžiavimas, tad galgi tiksliau rinkinį reikėjo vadinti "Iš klasikinės britų poezijos", bet kadangi škotų Lietuvoje ne tiek daug, be to, ir taip prisikiaulinę, galgi niekas per daug nesupyko…

Klasikinė poezija, ypač klasikinė britų poezija - tai turbūt vienas iš gražiausių pasaulio literatūrinio paveldo dalykų. Dabar, žinoma, ji atrodo ir statiška, o kartais - perdėm naratyvi, aukojanti vardan formos turinį, tačiau tai ir yra klasika - rimo, ritmo ir baladės poezija.

Knygoje surinkti eilėraščiai apima ne vieną ir ne du amžius: seniausių eilėraščių autorius, Geoffrey Chaucer'is, gyveno apie 1340 - 1400 m., o rinkinį baigiantis Rudyard'as Kipling'as (taip taip, tas pats Mauglio, t.y. "Džiunglių knygos" tėtis…) - 1865 - 1936. Tad nekeista, kad bevartant atsiveria plati perspektyva, kurioje: minėto Chaucer'io pasakojimų poemos "Kenterberio pasakojimai" prologas, eiliuota John'o Milton'o "Iš prarastojo rojaus" filosofija, Thomas'o Gray'aus labiau nei klasikinė "Elegija, parašyta kaimo kapinaitėse" (lyg ir paprastas, bet tuo pačiu gilus memento mori), valiūkiški, lovelasiški Roberto Burnso eilėraščiai - "Pirmasis atsisveikinimo bučinys", "Mergaitė, klojusi man lovą", na, ir laisvės dainiaus George Gordon Bayron'o… ne, ne "Kainas", neišsigąskite - o ištraukos "Iš Don Žuano" (senstančio…), kad ir šioji - ironijos adatėlė racionalizmo amžiuje:

"Jau nebebūsi man, širdie, daugiau

Vienintelis pasaulis, visata!

Kadais tave aš savimi laikiau,

Dabar tu man nei džiaugsmas, nei našta.

Iliuzijos sudužo - tuo geriau:

Žinau, kad tu bejausmė ir šalta.

Iš priespaudos tavosios išvaduotas,

Dabar tave pakeis man sveikas protas."

Vargu ar šią knygą būtų galima laikyti chrestomatija, nors sudėti vardai ir itin garsūs, tačiau, kaip pažymi ir pats sudarytojas, eiles jis parinko subjektyviai, be to, vertė tuos eilėraščius, kurie iki tol nebuvo išleisti lietuvių kalba. Be to, subjektyvumas visada siejasi su meile, o darbas, darytas su meile, kaip ir šie vertimai, tampa šiltesnis ir žiūrovui, skaitytojui.

Et, nedėkingas užsiėmimas rašyti apie poeziją, ypač prisiminus, kaip nemėgau literatūrinių rašinių... Geriau jau dar ką nors pacituoti ir tuo užbaigti:

Robert Burns

Pirmasis atsisveikinimo bučinys

Drėgnas antspaudas švelnumo,

Palaimus širdžių ryšys,

Pirmas įžadas artumo,

Meilės žiedas - bučinys!

Iškalbi tyli malonė,

Žaismas bundančios aistros,

Nekalta drovi glamonė,

Spindulys skaisčios aušros!

Džiugesys nerimastingas,

Lūpų lūkestis godus;

Argi žodis iškalbingas

Išsakytų šiuos jausmus?

Tikra klasika