Politinio proceso Lietuvoje 2003-aisiais analizė. Tokia paraštė po knygos pavadinimu iš tiesų slepia atstatydintojo prezidento Rolando Pakso kelią į Prezidentūrą, šiek tiek – kelią iš jos ir patį buvimą prezidentu. Iš tiesų įvykiai prieš trejus metus politinėje arenoje vijo vienas kitą. Kasdien vis naujos pavardės, naujos detalės, naujos citatos iš paviešintų pokalbių, naujos sąmokslo teorijos. Tokioje isterijoje buvo lengva pasiklysti ir, įsipainiojus į detalių voratinklį, pamiršti pačią esmę. Natūralu, kad informacijos perteklius tuomet neretam sukėlė atstūmimo reakciją. Persisotinti komentarų, hipotezių buvo labai lengva. Išgryninti pagrindines skandalo gaires – sunku. Būtent analizės, nuo kurios nuvalytos nereikšmingos detalės, ir tikėjausi iš šios žurnalisto A.Matonio ir politologo R.Lopatos knygos.

Knyga suskirstyta į tris skyrius. „Aštuoni Lietuvos mėnesiai su prezidentu Rolandu Paksu: didžioji šachmatų partija mažojoje lentoje“ vietomis pasirodė sunkokai sukramtoma. Poskyris „Apie laisvos valstybės ir visuomenės santykius“ – pernelyg teorinis, lyg skaityčiau vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams. Tačiau „išorinės aplinkos poveikį“ aprašantys autoriai iš tiesų pateikė išsamią ir įdomią analizę. Lietuvoje kilęs skandalas argumentuotai susietas su įvykiais pasauliniame kontekste, parodant, kad kilo ne pats savaime, bet yra didelio mechanizmo mažas sraigtelis. Tai – informacija, kuri kasdienių įvykių sraute visuomenės galėjo nepasiekti, o pasiekusi – likti neišgirsta. Autoriai dekonstruoja įtakingų jėgų sukurtą mechanizmą, viešųjų ryšių strategijas pagrįsdami konkrečiais R.Pakso veiklos pavyzdžiais.

„Politinė terpė: parlamentinė komisija ir „Bermudų trikampis“. Skyrius, labiausiai primenantis įvykių išklotinę. Bet vargu ar buvo kitas būdas pateikti tyrimų komisijos darbą, aukščiausių šalies politikos asmenų požiūrį (neretai besikaitaliojantį), praskleisti partijų gyvenimo kuluarus. Šioje vietoje iš knygos autorių pasigedau truputį daugiau kritiškumo. Tai nereiškia, kad būtina pasakyti, kas yra geriečiai, o kas – blogiečiai. Tačiau jei A.Kubilius pasakė taip, A.Paulauskas – kitaip, o A.Brazauskas – visai nieko nepasakė, vis tiek lieka klausimas - kodėl?

Įdomiausias man pasirodė trečiasis knygos skyrius – „Nuomonių pliuralizmas: nacionalinis ir globalinis“. Ypač susidomėjusi skaičiau apie skandalo atgarsius pasaulyje. „Watergate Lietuvoje“, „Lakūnas prieš kritimą“, „Ramus kaip belgas“ (p.229) – tai antraštės ne iš Lietuvos, bet iš pasaulio žiniasklaidos. Galbūt klysiu, bet tiek skandalo metu, tiek jam pasibaigus buvo daug pavienių pranešimų apie užsienio politikų požiūrį į įvykius Lietuvoje, tačiau nebuvo išsamesnės, visa apimančios analizės, kokių padarinių sulaukta tarptautinėje politinėje arenoje ir kokį mūsų šalies įvaizdį tuo metu formavo pasaulio žiniasklaida.

Tikriausiai vienas pagrindinių tokio žanro knygų reikalavimų turėtų būti nešališkumas. Kiek jo yra „Prezidento suktuke“, galima ginčytis. R.Paksą palaikantys asmenys, žinoma, šauks, kad tai juodu ant balto surašytas melas. Oponentai tvirtins, kad tai visiškai objektyvi knyga. Viena galima pasakyti tvirtai: knygoje naudotasi daugybe šaltinių. Tai – nacionalinio ir komercinių televizijos kanalų žinių reportažai, politinės laidos, konkuruojančių dienraščių straipsniai, pačių autorių interviu su politinių procesų analitikais. Manau, kai šaltinių atranka ir gausa suteikė didelio svorio objektyvumo svarstyklėms.

Savo sandara ir medžiagos išdėstymu (tik ne apimtimi) diplominį darbą primenanti knyga ir baigiama lyg bakalauro ar magistro darbo vaisius – ilgu priedų sąrašu. Tai – nuotraukos, pokalbių išklotinės, politikų ir įtartinų asmenų ryšių schema, skandalo kronika, visuomenės pareiškimai ir t.t. Tikrai pravers, jei koks iš užmaršties išniręs politinis veikėjas jums pasirodys girdėtas prezidentūros skandale.

Ir rinkėjams, ir kenkėjams