Mums visą laiką reikia mokytojų – nesvarbu, ar tik žengiame pirmuosius žingsnius, ar ne visai žinome, kaip sutikti paskutinį. Kai kurie iš mūsų turėjo vieną kitą Mokytoją – mokykloje, kieme, senelių kaime, pirmojoje darbovietėje. Kiti ieškojo idealo raštuose ir kaip koks Roaldas Amundsenas žiemą vasarą prausėsi rytais šaltu vandeniu ar kaip kardinolas Giuseppe Mezzofantis uoliai mokėsi trisdešimt aštuntosios kalbos.

Na, kartais mums reikia bent jau patarimo. Kartais. Nors ne visada norime prisipažinti, kad jo mums reikia. Bet vienuolių, parduodančių „Ferrari“, turtingų ir neturtingų tėčių bei auksinių taisyklių, kuriomis grįstas kelias į asmeninę ir visokią kitokią laimę, gausa knygynų lentynose paliudija, kad vis dėlto patarimus mes linkę bent jau išklausyti, jeigu ne klausyti. Ir patarėjų bei patarimų daugėja kasmet.

Yra ir tokių patarėjų, kurie nėra madinga sezono naujiena. Jie parašė knygas, kurios nedulka lentynose jau porą tūkstančių metų.

Šit viena iš tų knygų, kurias skaitau nuolat. Nežinia, kas dar Romoje būtų sudegę valdant Neronui, jeigu ne jo mokytojas ir patarėjas iš Ispanijos stoikas Seneka. Nors priekabesni, aišku, galėtų filosofą ir dramaturgą bandyti kaltinti ir dėl to gaisro – mat, neišauklėjo imperatoriaus. Gyveno 4 m. prieš Kristų – 62 m. po Kristaus. Vadinasi, teoriškai galėjo bent jau žinoti apie Galilėjos pranašą. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ palydėjo filosofą į limbą prieš pragarą. Į tą ratą, kur susirinko, anot Dantės, krikšto palaimos nepatyrę šviesūs žmonės.

Jo filosofija dažnai pavadinama eklektiška. Ir tikrai – jis nekūrė visa paaiškinančios sistemos. Jis svarstė, kaip reikėtų gyventi, kad galėtum kiekvieną akimirką ramiai ir oriai numirti. Tokia šviesi pagonybė, toks paprastas gyvenimas, kuriame gali būti daugis dievų arba nebūti nė vieno. Nes žmogus neturėtų atsakomybės už save ir savo gyvenimą kam nors kitam perleisti.

Tai labai arti kito stoiko, imperatoriaus ir filosofo Marko Aurelijaus mąstymo. Nenuostabu – abu sėmė iš tų pačių mąstymo šaltinių ir gyveno nelengvais laikais. Tiesa, Senekai laikai buvo nelengvi, nes jis gyveno, kai valdė pakankamai padykę imperatoriai – pavyzdžiui, Kaligula ar Neronas. Markui Aurelijui – veikiau dėl to, kad jau pasieniuose pradėjo iš toli matytis imperijos saulėlydis.

Seneka buvo milijonierius tais laikais, kai milijonai reiškė daugiau negu dabar ir susikrauti juos buvo šiek tiek sunkiau. Bet priverstas atsisakyti turto, vykti į tremtį, milijonus nupurtė taip lengvai kaip dulkes nuo apsiausto.

Padykęs imperatorius Neronas nebuvo labai geras auklėtinis ir patarimų klausytojas. Būtent jis įsakė filosofui nusižudyti. Seneka persipjovė venas, bet ilgai badavus kraujas lėtai sroveno. Jis išgėrė nuodų, bet ir jie neveikė. Tada jis atsigulė į karštą vonią, kad kraujas greičiau almėtų. Tacitas raše, kad Seneka mirė uždusęs garais, kurie kilo iš vonios.

Atrodo, gyvenimas nenorėjo paleisti filosofo.

Mano mėgstamiausia ir dažniausiai kartojama filosofo citata yra tokia. Kai pas ištremtą Seneką nuvykę pasiuntiniai kviesti jo atgal į Romą imtis valdžios ir užsikrauti atsakomybę, sakoma, kad jis atsakęs: „Jeigu jūs matytumėt, kaip užderėjo mano kopūstai, jūs manęs nekviestumėt.“

O „Laiškus Lucilijui“ geriausia tiesiog imti ir skaityti – kad ir po gabalėlį kas vakarą arba tuomet, kai pareisite iš kokio nors ypač žiauriai nuobodaus posėdžio. Jau pati pradžia – argi ne mūsų laikams rašyta:

„Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo kiti ir kuris pats pranykdavo, taupyk ir saugok. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau: dalį laiko iš mūsų žmonės plėšte išplėšia, dalį atima nejučiom, dalis dingsta savaime. Tačiau gėdingiausia netekti jo per apsileidimą. Įsižiūrėk atidžiai: didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko nedarant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.“

Ir pati pabaiga:

„Laikyk save laimingu tada, kai tavo džiaugsmas plauks tik iš jo, kai, pamatęs, jog tarp žmonių gerbiamų, trokštamų, saugomų daiktų nerasi ne tik trokštamo, bet ir norimo. Pateiksiu tau trumpą taisyklę, kaip save išmatuoti ir sužinoti, ar jau esi tobulas: savo gėrį būsi pasiekęs tuomet, kai suprasi, jog nelaimingieji yra patys laimingiausi. Lik sveikas.“

Bet turbūt labiausiai žinomas Senekos posakis yra 82-ajame laiške: „Vita sine litteris mors“ – „Gyvenimas be mokymosi – mirtis.“

Gyvenimas be mokymosi – mirtis